Galų gale vienas iš šių balsų nugali ir, jei atsikėlėte, tai galite išgirsti kitą kovą: “Padaryk mankštą” – “Nenoriu”. Arba: “Nuo šio ryto žadėjai mesti rūkyti” – “Na gerai, paskutinę cigaretę”…

Ir štai jūs darbe. Darbas, nebaigtas praeitą dieną, žadina jumyse naują balsą: “reikia pabaigti”. O kitas balsas viduje stena: “Oi, kaip nenoriu… Gal geriau ką nors lengvesnio?”

Ši kova nėra vien jūsų kova. Kiekvieno normalaus žmogaus viduje į kiekvieną “reikia” yra vaikiškas negatyvizmas – “nenoriu”. Ir į kiekvieną “negalima” – vaikiškas “bet ką, jei aš tik pabandyčiau?”. “Reikia” ir “negalima” – tai mažytė prievarta, gimstanti mumyse kartu su auklėjimu ir sėkmingai arba nelabai sėkmingai tampanti viena iš mūsų varomųjų jėgų.

“Reikėtų aplankyti tėvų kapą”.“ Turiu užsidirbti sau atostogas”. “Negalima palikti be priežiūros vaiko”. “Turiu išmokti anglų kalbą”.

Įdėmiai pažvelgus į šią privalėjimo jėgą, įsijautus į ją, atsiranda lengvas protestas. Ypač jei jūs pavargote nuo savo pačios tironijos. Ir štai vieną dieną, kai kas nors pasako jums “reikia” ir “privalai” – jūs galite pratrūkti riksmu: “man nieko nereikia! Aš nieko neprivalau! Aš niekam neskolingas!” ir t.t.

O jei jūs įsijausite į “noriu” – jūs pakliūsite į saldžios tinginystės karalystę. Nes mūsų “noriu” ir “norėčiau” dažniausiai lydi šioks toks atsipalaidavimas ir malonus tingumo jausmas: “Norėčiau dar pavalgyti”, “Noriu pagulėti”, “Noriu rūmų, lėktuvo ir garlaivio”.

Matote, viskas, kas susiję su “reikia” – lyg ir kažkoks tegul reikalingas, bet mažas pragaras. O kas susiję su norais – mažytis rojus. Čia tik vienas pažengęs indų princas Gautama Buda gali mus prablaivinti. Iš norų ilgainiui gimsta prieraišumas, iš prieraišumo – kančia, gobšumas, baimė, pyktis. Todėl Buda ir sukūrė “reikia” ir “negalima” sistemą: teisingai galvok, teisingai veik, teisingai koncentruok dėmesį. Nukreipk save į tai, kas gimdo prieraišumą ir kančią bei į išsilaisvinimo kelią. Labai primenantį dešimt Dievo įsakymų, kuriuos Dievas, matyt dosniai dalino ir į Vakarus – Sinajaus dykumoje, ir į Rytus – Gango pakrantėse. Pradžioje Buda gyveno tik pagal “reikia” ir buvo asketas. Vėliau sušvelnėjo ir stojo į Vidurinįjį kelią. Kur gyveni pasaulyje, bet mokaisi gyventi taip, kad į jį po mirties nebegrįžtum. O vėlesni budistai pažengė toliau, ir šiuo metu pasaulio nevengia, o priima jį nuolankiai su visais jo malonumais. Galbūt net su pasigardžiavimu. Tik neprisiriša. Neklauskite, kaip.

Tiesiog patikėkime, kad yra kažkokių būdų “reikia” ir “noriu” sutaikyti. Vienas iš būdų – stebuklingas žodis “galiu”.

Štai jūs sėdite prie nepradėto darbo kompiuteryje ir bukai žiūrite į jį. Galvoje sukasi viena mintis: “kaip aš nenoriu dirbti!” ir kita: “bet juk re-e-e-e-ikia”. Ir jūs įsitempiate viduje.

Ir štai jūs pasakote sau: “galiu tai padaryti”. Po to lengvai kvėpuodami mintyse tariate: “aš galiu… galiu… aš noriu tai padaryti!” Įtampa viduje krenta. “Noriu” užpildo jūsų sąmonę.

Tačiau šis būdas dažnai tik įvadas į tikrą: “noriu”. Vėliau eina keli tik jums padedantys ir jūsų pačių atrasti triukai.

Štai vienas iš triukų, aprašytas psichoterapeuto V.Levio. Jūs atsipalaiduojate ir apsimetate, kad dirbate! Taip, tarsi vaikystėje, kai jūs niekad nedirbote, o tik žaisdavote darbą! Po kelių minučių vaidybos jūs pasiunčiate darbą po velnių. Užsiimate niekais. Ir po trumpos pertraukos vėl apsimetate. Atkreipkite dėmesį, jau po antro bandymo darbas dažnai pradeda eiti pats, lengvai lyg iš pypkės.

Mūsų darbštus kraštas skiepija idėją: dirbti yra gerai, o nedirbti yra blogai. Reakcija į šį šūkį – darboholizmas. Bandymas susitvarkyti su darboholizmu – alkoholizmas. Taigi iš prisirišimo prie “reikia” gimsta kančia. O kančios apraiškos, kaip visuomet – godumas, baimė, pyktis. Buda ramiausiai galėtų mokyti mus šiandien, jis nei kiek nepaseno.

Tarp kitko, jei jūs pažiūrėsite į princo Gautamos statulėles, pastebėsite, jo veidas atsipalaidavęs ir jis šypsosi. Jei jau visai atvirai, atrodo, kad jis tinginiauja. Tik tinginiauja jis sąmoningai, stebėdamas savo kūną ir sielą. Ir jei ten įsiveisia koks “izmas”, Buda tiesiog jį pastebi ir paleidžia. Tuomet visi “reikia”, “galiu” ir “noriu” pagaliau išnyksta, kaip išnyksta giedrame danguje vienišas debesėlis. Ir atsiveria ramybės vandenynas… Šviesa ir taika… Na bent tol, kol nesuskamba jūsų žadintuvas!

Olegas Lapinas