Kartais pasitaiko susidurti su tuo, kas stipriau už mus. Gerai jau, kartais… Dažnai ir labai dažnai.
Ir dabar aš kalbu netgi ne apie išorinius dalykus, o apie vidinius.
Apie mūsų vidinius procesus – įpročius, vaikiškus sprendimus, ištikimybę šeimos ir giminės scenarijams, įsitikinimams…
Ne viską ir ne visada galima įveikti valios pastangomis.
O šis naivus įsitikinimas, kad viską galima paprastai įveikti, sukurti gyvenimą pagal savąjį planą, manau, atneša daugiau žalos negu naudos.
Taip yra todėl, kad šis įsitikinimas kiekvieną kartą verčia mus persitempti, imtis to, kas šiuo metu ne mūsų jėgoms, o po to nusivilti, kad ir vėl nieko neišėjo. Vėl ir vėl. Dar labiau menkėja savivertė ir pasitikėjimas savimi. Nes iš tiesų – yra dalykų, kurie stipresni už mus. Netgi mūsų pačių viduje.
Ir pagarba tam faktui – tai iš esmės pagarbos sau pradžia.
„Taip, egzistuoja tai, kas stipriau už mane. Tai, kas verčia mane elgtis, galvoti, jausti – būtent taip. Ir ne, aš negaliu šito kontroliuoti. Negaliu to valdyti pagal savo norą. Ir man dėl to liūdna, skaudu ir apmaudu.“
Tai nėra paprasta. Priimti tai, sutikti su tuo.
Todėl, kad tai iš esmės – sutikti su Realybe tokia, kokia ji yra. Tegul ir vidine, bet vis dėlto su Realybe. Išsilaisvinti nuo gana keistos ir apskritai iliuzinės savosios visagalybės iliuzijos. Pripažinti savo ribotumą. Pripažinti, kad tu ne viską valdai.
Beje, kai kurie tai vadina nuolankumu.
Na pažvelk, juk negali pastumti šio akmens savo pastangomis!
Nuostabus paradoksas tas, kad tik pripažinęs tai, gali nustoti stengtis tai padaryti. Ir nustoti nusivilti dėl to, kad neišeina. Nustoti kaltinti ir gėdyti save.
Tai reiškia – pabandyti kažką kita. Jeigu, žinoma, pastumti šį akmenį tikrai svarbu.
Tarkim, kad ir buldozerį atvaryti.
Sergejus Mučkinas
Vertė Dalia Lapinienė