Šiuolaikinis moksleivis patenka į trikampį, iš kurio nėra lengva išsiveržti. Šį trikampį sudaro trys gyvenimo sferos:

• Bendravimas su draugais;
• Mokykla;
• Fizinė būklė: miegas, valgymas, judėjimas.

Įdomu tai, kad paskirstyti savo laiką harmoningai tarp šių trikampių – nerašytas, pateikiamas moksleiviui pagal nutylėjimą, reikalavimas. Ir visai neįdomu tai, kad išpildyti šį reikalavimą nėra įmanoma. O jei į šį trikampį paauglys moksleivis bando įsprausti dar savo hobį – visa trikampio struktūra tiesiog subyra. Tuomet paauglys atmeta kelis šio trikampio kampus ir tiesiog kažkur dingsta. Dingsta, kaip laivas Bermudų trikampyje. Ir nenuostabu.

Štai paauglys bando palaikyti ryšį su draugais. Kaip jūs suprantate, bendravimas – tai nėra „labas ir viso gero“. Tai būtinas paaugliui tapatumo formavimasis, tai buvimas kartu, kalbėjimas, bendras užsiėmimas, emocinis palaikymas. Įsivaizduokime, kad paauglys bendrauja „normos rėmuose“. Kaip, jūsų manymu, jis dar gali suspėti atsėdėti mokykloje septynias pamokas, padaryti namų darbus ir išsimiegoti? Vienas iš dviejų: arba jis dėl draugų praleidžia pamokas ir išsimiega, arba jis grįžta iš draugų, ruošia namų darbus iki pirmos nakties ir visai neišsimiega. Juk jis turi atsikelti maždaug valandą prieš mokyklą. Kiek valandų praeina nuo pirmos nakties iki septynių ryto? Šešios. Paklauskime fiziologų, ar pakanka paaugliui šešių valandų miego? Pagal nesuprantamą logiką mūsų mokyklos pradeda pamokas aštuntą rytą. Apie fizinį aktyvumą ir sotų valgymą mes nekalbame: juk pavalgymas pagal fiziologinius dėsnius nelabai dera su protine veikla – normaliam žmogui reikia išlaukti vieną – dvi valandas popietinio apsnūdimo, ir tai nėra kažkoks ypatingas „lepumas“ ar „išsidirbinėjimas“. Tiek tos su ankstyvu kėlimusi, nors yra gamtos numatyti ritmai ir pagal juos, tarkime, didžiausias protinis aktyvumas gali būti ryte nuo šešių iki kokios dešimtos, kiek mažesnis – nuo dešimtos iki pirmos valandos ir vakare – maždaug nuo keturių iki aštuntos valandos. Taigi, rytinės pamainos pamokos turėtų baigtis apie primą valandą. Vietoj to jos „užlenda“ ant valgymo etapo ir geriausiu atveju baigiasi apie trečią valandą. O pavalgymas – skubus užkandimas įvairiais čipsais, sumuštiniais ir gaiviais gėrimais. Todėl formulėje „draugai plius mokykla“ su normaliu miegu ir valgymu tenka atsisveikinti. Paauglys ima negaluoti. Tuomet mes kažką suvokiame ir su siaubu sakome: tu nesveikas! Ir jis tikrai nesveikas: neišsimiegojęs, netaisyklingai besimaitinantis jaunas žmogus labai linkęs į dirglumą, nerimą bei agresyvius veiksmus. Faktas, patvirtintas įvairiais tyrimais.

Imame kitą variantą. Paauglys atsisako draugų ir bando patenkinti trikampio polį „mokykla“. Jis gerai mokosi, ruošia namų darbus ir laikomas geru mokiniu. Jam nebus problema gauti gerą atestatą ir įstoti į aukštąją mokyklą. Netgi ne problema, į kokią – žinoma, kad į teisę, į programavimą ar į mediciną. Problema kita – jis tampa vienišiumi. Visą savo laisvą laiką jis praleidžia namuose ir su niekuo nebendrauja. Jis daug skaito, tik ir tėvams, o vėliau ir mokytojams ima kelti nerimą jo uždarumas. Jis daug pasiekia, tačiau vargu ar jaučiasi pilnavertis žmogus – juk jo tapatybei formuotis nėra reikiamo bendravimo su bendraamžiais. Vienpusiškumas neigiamai atsiliepia ir jo sveikatai: jį kamuoja nemiga, įkyrios mintys, galvos skausmai, vienatvė. Ne, išmesti iš trikampio bendravimą – visuomet kainuoja.

O štai trečias variantas (utopinis). Paauglys gyvena pilnavertį fizine prasme gyvenimą.  Jis pakankamai daug išsimiega. Jis normaliai pavalgo. Jis juda tiek, kiek jam smagu. Jis ir socializuojasi: vaikšto į šokius ir susitikinėja su draugais. Jis turi vieną kitą hobį. O kaip su mokykla?

O su mokykla yra štai kaip. Ji pradeda tapti vieta, kur moksleivis tobulina tai, kas vadinasi „hobi“. Todėl sąvoka „motyvuoti mokinį“ išnyksta. Nieko nereikia „motyvuoti“ ir niekam nereikia kelti „vaikų, nelankančių mokyklą“, problemos. Mokykla, užuot buvusi nemalonia vieta, kur reikia dėl nesuprantamo tikslo „atbūti ir gauti popierių“ virsta vieta, kur mokinį moko. Moko to, kas labiausiai jį traukia ir kas praverčia gyvenime. Juk ne nuo aštuoniolikos, o jau nuo kokių šešiolikos metų, t.y. pabaigęs dešimtą klasę paauglys geba išsirinkti, kur jis yra labiau, o kur – mažiau gabus. Ir jis pats, savo iniciatyva ima mokytis ne dėl popieriaus, o dėl to, kad jam patinka mokytis. Taip, žmogui patinka tobulėti tame, kam jis gabus – argi tai atradimas? Kam reikalingi abiturientai, kurių pusė pagal statistiką jaučiasi dirbantys nemėgiamą darbą? Kaip vadovauja vadovas, nemėgstantis vadovauti? Kaip operuoja chirurgas, nemėgstantis operuoti? Ar jūs norite, kad jus gintų advokatas, nemėgstantis advokatūros?

Žmonės tobulėja tame, kas juos traukia. Ir už tai net moka pinigus.

• Aukštas „kūniškas“ intelektas – be jokios specialios motyvacijos traukia sportas, šokiai, taikomoji dailė, technika;
• Aukštas „meninis“ intelektas – be jokio spaudimo mokosi muziką, dramą, dailę;
• Aukštas „humanitarinis“ intelektas – be jokio įkalbinėjimo patraukli psichologija, konsultavimas, medicina;
• Aukštas „vadybinis“ intelektas – savaime įdomi vadyba, lyderystė, organizacinė psichologija;
• Aukštas „matematinis“ intelektas – be jokių gąsdinimų žavi matematika, programavimas, gamtos mokslai;

Tik pagal kažkokią nesuprantamą logiką visa tai laikoma „papildomu ugdymu“, o štai ne papildomas, bet pagrindinis dalykas – mažiausiai dešimt metų mokytis žinių, kurios netgi iškaltos mintinai pasimiršta jau po savaitės. Ir dar mokytis su neišsakyta idėja: mokykis gerai, bet būk mielas, dar išlik ir bendraujančiu, ir fiziškai sveiku. Utopinėje mokykloje viešpatauja sveikas protas: negalima aprėpti to, kas neparėpiama.

Ir kas yra dar įdomiau – šioje utopinėje mokykloje dirba labai keisti mokytojai. Jie mėgsta savo dalyką ir į savo pamokas kviečia tik tuos vaikus, kuriuos domina jų dėstomas dalykas. Kažkada šie mokytojai praėjo griežtą atranką į studijas, daug mokėsi bendravimo ir to mokymosi būtina dalis buvo tokia pat, kaip ir būsimų psichoterapeutų – asmeninė psichoterapija, savo bruožų bei bendravimo situacijų treiningas, savo vidinių konfliktų sprendimas. Todėl dabar jie sugeba gerai jaustis netgi su „baisiaisiais“ septintokais ir aštuntokais! O tie mokiniai, kurių jų pamokos  nedomina, eina į tas pamokas, kurios juos domina. Galima numatyti, kad nemažą dalį paauglių domina praktiniai įgūdžiai: darbas su naujomis technologijomis; pažintinės kelionės; kalbos; vairavimas; šokiai; bendravimas su kita lytimi; konfliktų sprendimas. Tačiau labiausiai domina – tobulėjimas tame, kas traukia.

Įsivaizduokite, tuomet paauglys eina į mokyklą savo laisva valia. Taip, tai tokie keisti mokiniai, kuriems patinka mokytis to, kam jie gabūs. Ir keisti jie dar ir tuo, kad prisimindami mūsų laikus niekaip negali suprasti: kaip tais laikais vaikai būdavo „motyvuojami“ mokytis dalykų, kurie jiems neatrodė praktiški; kuriems jie būdavo negabūs; kurias dėstantis mokytojas dėstydavo atsainiai. Ir štai šitie keisti mokiniai išauga. Kaip jūs manote, kokie jie bus ir kaip auklės savo vaikus?

Mūsų pasaulis ir taip nesaugus: tai dreba, tai vandeniu užpilamas. O juk Bermudų trikampiams reikia gerų kapitonų…

Olegas Lapinas