„Tuoktis man ar nesituokti?“ – paklausė išminčiaus jaunas žmogus. „Tuokis ar nesituok – abejais atvejais su gailėsiesi“ – atsakė filosofas.

Tikriausiai tiek pat žmonių bijo prisirišti, kiek bijo neprisirišti. Su linkusiais prisirišti jūs susiduriate nuo mažens: jie bijo likti vieniši, praleisti gyvenimą nesijausdami niekam reikalingi. Todėl jiems prisirišti prie ko nors – natūrali būsena. Vaikystėje jie laikosi šalia tėvų ir gink dieve neįsileidžia į savo idiliškus santykius su mama ir tėčiu nieko kito. Išsiskyrusios mamos naujas draugas jiems –mirtinas priešas. Jei taip atsitinka, kelia pavydo sceną: „nenoriu kad jis pas mus ateidinėtų“. Vėliau jie įsimyli ir prisiriša prie savo meilės. Santuoką jie supranta kaip amžina ryšį su vieninteliu žmogumi ir pastarojo nuėjimą į šoną išgyvena kaip nedovanotiną išdavystę: „nesuprantu, kodėl tau neužtenka manęs vienos“. Gimus vaikams jie ir prie vaikų prisiriša ir nuolat juos globoja, netgi kai vaikams to nebereikia. Bręstančio vaiko nauji draugai jiems – varžovai: „žiūrėk su kuo susidėjai“. Lygiagrečiai jie globoja senstančius tėvus. Vėliau – kates. Visą tai lydi sentimentalūs senų nuotraukų peržiūrėjimai. Baisiausia –išmainyti prieraišią meilę į paviršutinišką žaidimą. Žaisti jie nelabai moka ir nelabai mėgsta. Ir kaip dar galima žaisti jausmais? Tokius žmones, kurie žaidžia, prieraišus žmogus laiko blogiu.

O štai visai kitoks gyvenimas stilius. Žmonės žaidžia santykiais. Todėl prisirišimo bijo kaip ugnies. Vaikystėje jie mielai bendrauja su tėvais, bet daugiau manipuliuodami, žaisdami jais: „tėveli, mamytė jau leido man likti pas draugę, o tu juk leidi?“. Kieme periodiškai keičia draugus. Vaikai jais žavisi, su jais įdomu, nes jie skirti visiems ir mėgsta nuotykius. Į mamos ar tėvo naujus draugus žiūri supratingai: „mama, tu juk dar jauna, tau reikia pagyventi“. Turi daug ryšių su įvairiais kitos lyties atstovais, tačiau lengvai nusivilia: „jis varžė mano laisvę, bandė mane pasisavinti, o aš dar jauna, noriu pamatyti pasaulį“. Iš tiesų pamato daug šalių ir užmezga daug ryšių. Lengvai palaiko pokalbį, moka įtikinti ir patys lengvai įtikinami: „susipažinau su nuostabiu žmogumi, jis – tikrasis guru“. Noriai pasidalina naujos knygos, naujo dvasinio mokymo idėjomis. Po kiek laiko išpažįsta visai priešingą ideologiją. Baisiausia, kas gali atsitikti – laisvės suvaržymas, monotoniška reglamentuota aplinka. Beje, iš tokios stengiasi pabėgti bet kokia kaina: „mokykloje dažnai bėgiodavau iš pamokų“. Sutuoktinis turi būti toks, kad „šalia jo man netruktų erdvės kvėpuoti“. Augančius vaikus myli, tačiau prie progos atiduoda globoti seneliams, o vos jiems paaugus, palieka gyventi vienus „nes man reiktų įsitvirtinti užsienyje, o tu jau didelis, ir čia Lietuvoje neturi ateities, tai aš pasirūpinsiu, kad tu ateityje atvažiuotumei pas mane“. Negalėjimą judėti, įkalinimą santykiuose toks žmogus laiko blogiu.

Jums atrodo, kad šie tipai yra kraštutiniai. Ir jums tikriausiai kyla klausimas: ar nebūna, kad šie bruožai yra sumaišyti?

Atsakymas toks: šie bruožai tikrai nėra sumaišyti. Pabandykite tuo pat metu likti namuose ruošti pamokų ir lakstyti kieme su draugais. Šitas įmanoma tik paeiliui. Tačiau kiekvieno žmogaus viduje šios priešybės gyvena tuo pačiu metu kaip potencija, kaip galimybė. Į išorę žmogus nukreipia tik vieną savo pusę – parodomąją. Kita lieka šešėlyje. Ir ne pasyviai lieka, o dažniausiai ją, tą šešėlinę pusę, žmonės aktyviai atskiria nuo parodomosios. Nes kitaip jos labai trukdytų viena kitai. Prieraišioji meilė uždusintų žaismingumą ir laisvę. Laisvė ir žaismingumas išblaškytų žmogų ir išvestų iš teisingo vienos krypties kelio. Tarp šių dalių vyksta sąveika. Ją žmonės kartais suvokia kaip vidinį konfliktą, lydimą kaltės jausmo.

Štai prieraišus vyras po keliolikos bendro gyvenimo metų susižavi kita. Jis nenori išduoti savo žmonos, tačiau jį labai vilioja ir traukia nauja žavi pažįstama. Atsiduodamas jai jis jaučiasi kaltas. Atsisakydamas jos irgi jaučiasi kaltas. Pirmoji kaltė yra suprantama: išduoda žmoną. Tačiau atsisakydamas savo naujo susižavėjimo ateina nauja kaltė – prieš save patį, kad nerealizuoja savęs pilnai, kad pasmerkia save teisingam, prieraišiam, bet vienpusiškam gyvenimui. Kurį laiką jo viduje vyksta kova. Nugali kažkas vienas – greičiausiai prisirišimas prie žmonos. Tuomet jis sugrįžta į šeimą kaltai nuleidęs galvą. Jis priima kaltės jausmą, o atsižadėjęs savo pažaidimų šone, pajunta palengvėjimą.

O štai jo antipodas – laisvės siekianti viliokė. Ji praleidžia keletą metų eidama nuo santykių link santykių. Su vienu iš savo vyrų ji buvo susilaukusi vaiko. Kaltę ji jaučia būtent prieš savo vaiką, kuris liko be tėčio ir be jos prieraišumo. Vaikas iš tiesų jai ne priekaištauja, bet ji priekaištauja sau pačiai. Jai nebuvo lengva. Vargu ar ji galėtų pasielgti kitaip. Atsižadėdama savo laisvės dėl vaiko ir vyro ji išduotų save kitaip. Ji nerealizuotų savo stipraus troškimo vilioti, žaisti ir laisvai gyventi.

Tad išeina, kad idealaus pasirinkimo nėra? Kad bet kokiu atveju anksčiau ar vėliau mes apgailestaujame dėl savo gyvenimo būdo? „Tuoktis man ar nesituokti?“ – paklausė išminčiaus jaunas žmogus. „Tuokis ar nesituok – abejais atvejais su gailėsiesi“ – atsakė filosofas.

Tikriausiai patenkinantis sprendimas vis dėlto yra, ir jį galima pavadinti „viduriniuoju keliu“. Jis reiškia, kad mes iki minimumo sumažiname atstumą tarp to, ką laikome blogiu, ir ką laikome gėriu savo viduje. Mes tarsi suklijuojame priešingus savo sielos gabaliukus ir leidžiame sau dvejopus poelgius: ir flirtas, ir meilė; ir laisvė, ir prisirišimas. Žinoma, tuomet mes atrodome ne tokie tobuli ir užbaigti – nei savo pačių, nei kraštutinių pažiūrų žmonių akyse. Mes dažnai galvojame, kad „tobulėjimas“ ir „asmens augimas“ reiškia kažkokias supergalias. Tuomet mylintis žmogus siekia mylėti iki grabo lentos, norėdamas tapti Motina Terese. Jam tai – „supermeilė“, jos siekdamas jis auga. O laisvas žmogus siekia begalinės, beribės laisvės. Jam ši laisvė – „superlaisvė“, jo asmenybės augimas.  Tačiau suartindami šias priešybes mes nustojame būti „super“, užtat tampame individais. O žodis „individum“ reiškia „nedalomas“. Atsakydami į klausymą „kaip praktiškai man tai padaryti?“ turime pripažinti, kad kelią reikia atrasti pačiam, apgraibomis ir be instrukcijų. Ir šis kelias, beje, kaip tik ir vadinasi „asmenybės augimas“.

Olegas Lapinas