Daug kas įsivaizduoja, kad su baime reikia elgtis kaip su didžiausiu savo priešu. Nuo pat mažens mus mokina, kad bailumas yra blogai, o drąsa – gerai. Tiesa, mums nepatikslina, kokiu būdu baimė turi transformuotis į drąsą. Tiesiog mums sakoma: ”nebijok”, ir nuo to laiko mes automatiškai kartojame šį posakį visiems bijantiems – nuo draugų iki mūsų vaikų. “Nebijok”- reiškia ne ką kitką, kaip “neleisk sau bijoti”. O kaip neleisti sau bijoti? Reikia užvaryti baimė giliai į kūną. Tiesa, mes išmokstame tai daryti ir be pamokymų – žymiai anksčiau, galbūt, kai dar esame labai maži ir žodžių “nebijok” mums dar niekas nesako. Iš pradžių mes darome tai ne per protą, o instinktyviai.
Atsitinka tai dažniausiai vaikystėje, kai mes pakartotinai pajaučiame kylantį prieš tėvus pyktį, ir šį pyktį mūsų motina ar tėvas sutinka savo įsiūčiu. Tuomet mums atrodo, kad jie pasiruošę mus nužudyti. Ir nebe reikalo – juos iš tiesų siutina mūsų išdaigos, įžūlumas ar pyktis. Ir, kai jie būna įsiutę, mes pajuntame didžiulį silpnumą, kuris įvaro mūsų piktus jausmus į vidų. Todėl giliau už mūsų baimę dažnai slypi mūsų stiprus pyktis – toks stiprus, kad mes bijome jį net pajusti. Žinoma, jei mūsų artimieji sugebėtų mūsų pyktį priimti, mums netektų varyti pykčio gilyn į kūną. Tačiau jie dažniausiai nepriima. Ir štai mes imame nešioti savyje baimę, į kurią tarsi įvyniotas mūsų vaikiškas pyktis. Ilgainiui ant tos baimės užsideda naujos baimės, kurias mes jau sugebame pajausti. Ir viena iš tokių baimių yra savo tėvų baimė.
Deja, ilgą laiką suaugusiems žmonėms tenka bijoti vieno ar abiejų tėvų. Būna, kad vos įėjus į kambarį tėvui ar vos išgirdus motinos balsą, mes pajuntame staigią nemalonią baimės bangą kažkur pilvo – krūtinės srityje. Mes galime slėpti šį jausmą, tačiau anksčiau ar vėliau prisipažįstame draugui, kolegei ar psichoterapeutui. Jei tuo metu jie bando mus padrąsinti, tai dažniausiai daro tai per mūsų protą – apeliuodami į mūsų valią. Tarkime, mums pataria išsikelti iš motinos ar tėvo, “nekreipti į juos dėmesio”, užkimšti ausis ar užmerkti akis. Mes dėkingai išklausome patarimus ir… vis vien bijome.
Kitas būdas tvarkytis su šia baime yra bandyti jos išvengti. Mes stengiamės sportuoti, mušti bokso kriaušę ar bėgioti krosą. Mes imame skaityti, žiūrėti televizorių , valgyti ar gerti. Kartais mes graužiame nagus ar geriame raminančius vaistus. Baimė atbunka, tačiau ilgainiui sugrįžta. Nenuostabu – juk ji gyvena mūsų kūne surišta su įniršiu, ir šie “klijai” nepasiduoda nei vaistams, nei sportinei veiklai. Mums gali sueiti dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt metų, ir štai ateina diena, kai mes suprantame, kad nuo savęs pabėgti mes negalime. Mums vis vien teks susitikti su savo baime ir ją išgyvendinti. Tam ir sugalvotos įvairios psichoterapinės technikos. Kartais jos greitai padeda, kartais reikia ieškoti kitų.
Viena iš jų – susitikti su jausmais dėmesingo stebėjimo būsenoje. Vienumoje ar su pagalbininku padarykime tokią procedūrą. Ji vadinasi “monodrama”. Mes galime užsimerkti, atsigulti ant čiužinio, ir imti giliai alsuoti. Šalia padėkime popierinių nosinių – ašaroms šluostyti. Kurį laiką tiesiog alsuokime pilvu. Tuomet mums pravartu įsivaizduoti tėvą ar motiną, ar kitą, mums baimę kėlusį žmogų. Tuomet reikia pajausti viduje kylančią baimę ir nebėgti nuo jos, bet ją sustiprinti. Tai, žinoma, nėra malonu, tačiau nuo to ir prasideda baimės priėmimas. Tuomet mums reikia garsiai išsakyti įsivaizduojamam žmogui, ką mes jam jaučiame, ir kalbėti tol, kol iš mūsų krūtinės nepradės augti vidinis pyktis. Iš pradžių mums teks kiek prisiversti, vėliau viskas eis savaime. Nebijodami keiktis, spardytis ir šaukti, mums pravartu išreikšti visus jausmus, kokie tik prieš tėvus prisikaupė, ir kalbėti tol, kol žodžiai nesibaigs. Tai gali užimti ir penkias minutes, ir pusvalandį. Tuomet pabandykime įsijausti į tėvo ar mamos kailį ir atsakykime sau tai, kas šaus į galvą. Po to vėl grįžkime į save, ir užbaikime pokalbį. Pratimas padarytas gerai, kai viduje atsiranda tuštuma.
Po tokio pratimo jausimės sujauktai. Viduje bus keista būsena, o vaikščiosime lyg grįžę iš kosmoso. Kartais gali skaudėti galvą ar gerklę, varyti šlapintis. Gali užkimti balsas. Tai normalu. Nei gerti, nei sportuoti, nei kalbėtis nesinorės. Į vakarą ar iš ryto viduje nusistovės keista ramybė. Išgirdus ar įsivaizdavus tėvą ar motiną, baimės nebeliks….
Žinoma, vien pagalvojus apie tokį pratimą, daug kam kyla baimių ir abejonių. “Ne, man nemalonu apie tai nei galvoti, nei kalbėti “ – štai kokia yra pirmoji reakcija. Be to, labai nelengva patikėti, kad norint susitvarkyti su jausmu, reikia tą jausmą stiprinti. Tai atrodo visai nelogiška. Ir vėl mes grįžtame prie įprastinių dalykų – sporto, taurelės ar televizoriaus. Ir būname kuo toliau nuo baimę keliančio objekto….
Ir tai būna ilgai. Kol neprieiname vis prie to paties – nieko išvengti negali. Bėgdami nuo savęs tik padarome ratą ir vėl į save atsitrenkiame. O atsitrankę būname priversti pažiūrėti į baimę ne kaip į priešą, bet kaip į savo dalį. Būtent į savo, kad ir kokia nemaloni ji bebūtų.
Taip iš naujo pasitvirtina paslaptinga romėnų stoiko Senekos išvada:
“Dalykai, kuriuos aš sutvarkydavau, visuomet susijaukdavo. O ką išvarydavau – sugrįždavo atgal”.
Nevarykime iš savęs savo dalių. Priimkime jas su meile – ir tuomet jos susiras sau kelią lauk pačios.
