Tikriausiai, jūs laukiate, kad kalbėsime apie sunkų gimdymą, bemieges naktis su naujagimiais, maitinimą krūtimi ir naktinį sėdėjimą prie lovos, kai jis nenori miegoti. Visa tai irgi svarbu, tačiau kur kas didesnio dėmesio nusipelnė kitas mūsų žygdarbis – drąsa tęsti save vaikuose be garantijos, kad šis tęsinys bus toks pat geras ar net geresnis, negu mes. O juk tame ir yra visa prasmė gimdyti vaikus, kad jie tave pratęstų. Jokios kitos naudos iš to, kad šie maži padarėliai atsiranda tavo pasaulyje, o po to ten auga, tiesiog nėra!

Taigi, tie, kurie ryžtasi gimdyti vaikus, daro tai tik tuomet, kai jaučiasi pasiruošę save pratęsti. O jei pasiruošę nesijaučia, tai taip ir sako:

• „kadangi esu nepakankamai sveikas, geras ir gabus, tai nenoriu, kad vaikai paveldėtų visas šias silpnybes“;
• „kadangi pats / pati jaučiuosi dar vaikas, tai vaikų dar nenoriu“;
• „kadangi esu labai užimtas / užimta, tai tiesiog negalėsiu vaikams skirti tiek laiko, kiek jiems reikia“.

Svarbiausia, tie, kurie prisimena savo vaikystę be didelio džiaugsmo, jokiu būdu nenori, kad jų vaikai patirtų tą patį. Todėl tie vaikinai, kuriems nepasisekė su tėveliu, gali delsti turėti vaikų, kol nesijaučia tobulai geresni už savo tėvą; o tos merginos, kurioms nepasisekė su mamomis, negimdo, kol nepasijaučia esančios geresnės mamos, nei jų pačių motinos. Ir visame tame jaučiasi tokia didelė atsakomybė, kad ji tiesiog pereina į perdėtą atsargumą. Ir tam, kad neatsirastų netobulų vaikų, tokie žmonės tiesiog palieka pasaulį išvis be savo palikuonių. Nes nesijaučia nusipelnę jų turėti!

Na, o dabar pažiūrėkite į save, gerbiami tėveliai: ar jūs laikote save tobulais žmonėmis? Aišku, kad ne. Ir vis dėlto pas jus auga vaikai? Auga.

Taigi, jūs peržengėte netobulumo baimę ir tai yra didelis žygdarbis. Nebūdami visiškai gražūs, tobulai protingi ir neapsakomai geri, jūs vis dėlto surizikavote. Ir štai pas jus auga vaikai. Žinoma, jie bent iš pradžių atrodo jums tiesiog nuostabūs. Tačiau prisipažinkite: kartais jie jums tokie neatrodo. Ir kuo toliau jie auga, tuo didesnė tikimybė, kad jie ne tik jus džiugina, bet ir nuvilia. Ypatingai jeigu jie jums reiškia labai daug, ir jeigu jų pas jus yra mažai. Ir visai tikėtina, kad kartais jūs ant jų tiesiog įsiuntate:

• „na kodėl tu darai viską atvirkščiai?“;
• „ir kodėl tu nesimokai?“;
• „kam tu meti tokias prestižines studijas?“;
• „ir kam tu susidedi su žmonėmis, kurie tave veda iš kelio?“;
• „vaikeli, ar būtina draugauti su šiuo ilgaplaukiu neaiškių įpročių jaunuoliu?“;
• „vaikeli, juk jinai aiškiai tave vynioja aplinkui pirštą!“;
• „o jūs ar pagalvojote, iš ko gyvensite?“.

Vaikai – labai keista investicija: jie praryja daug pinigų, laiko, kantrybės. Ir visai nesiruošia to atiduoti. Užtat jie perduoda tai, ką gauna iš mūsų, savo vaikams. O jei jie neturi savo vaikų, tai perduoda kažką, ką sukuria, kitoms kartoms. Tėvystė – tai savotiškas žygdarbis taupiems žmonėms su verslininkų psichologija: pinigus įdėsi, bet grąžinti nesitikėk. Grąža ateis, bet ne tau, o vaikaičiams! O kur dar psichologinės investicijos – viltys!

Žiūrėdami į savo vaikus paauglystėje ir jaunystėje, mes nenustojame nerimauti. Vaikai arba būna labai geri, o staiga „pagenda“, arba būna beviltiški ir mums tenka su tuo susitaikyti. Žinoma, juk svarbiausia, ko mes iš jų tikimės, kad jie bus arba tokie geri, kaip mes, arba dar geresni. O jie – kitokie, t.y. , ne visai kitokie (jie primena mus pačius ar mūsų sutuoktinį, o gal senelius, o gal dėdes ir tetas). Tačiau jie niekad nebūna būtent tokie, kokių mes iš jų tikimės. Ir jei jūs matėte filmą „Juodoji gulbė“, jūs puikiai supratote, kodėl taip siunta vieniša motina ant savo vienintelės balerinos dukros: „kur mano švelnioji mergaitė?“ – šaukia ji, kai dukra ryžtasi paragauti „blogo“ gyvenimo. Ir tenka dukrai atsitverti nuo mamos užbarikadavus dūris, ir tenka motinai atsukinėti rankenas su vienu tikslu: gelbėti dukrą nuo pražūties. Tačiau, kaip ir turi atsitikti, ji vis vien pabėga ir padaro tai, ką nori padaryti. Net jei dėl to jai reikia žūti.

Ir tai yra dar vienas tėvų žygdarbis: pripažinti savo silpnumą. Ne, ne pralaimėjimą – juk susitaikymas nėra pralaimėjimas, o yra labai sunki pergalė prieš savo ambicijas ir lūkesčius. O lūkesčiai šie įprastiniai: kad vaikas visuomet liktų paklusniu, darbščiu, taip pat į pasaulį žiūrinčiu žmogumi, koks esu ar noriu būti aš – jo tėtis ar mama.

„Gerasis“, t.y., patogus vaikas taip ir daro: jis neieško savęs, nes kelia jam nurodo tėvai. Jis eina tuo keliu, kurio iš jo tikisi (sportininkas, šokėja, muzikantė, verslininkas, kariškis, vadovas), tik vieną gražia dieną suvokia, kad tai – ne jo gyvenimas. Ir „pagenda“.

„Blogasis“, t.y. nepatogus vaikas nuo pat pradžių maištauja, kurį laiką nieko nedaro, nes ieško savęs, o vėliau, kai tėvai pasiduoda ir nebegali jo „taisyti“, tiesiog atranda savo nišą. Ir „pagerėja“.

Tačiau išgyventi abu šiuos procesus – ir siaubą, kad vaikas „genda“, ir beviltiškumą, kad jis „nepataisomas“– yra didelis tėvų žygdarbis. Ir atlikus jį gali ateiti į galvą tik viena mintis: jei netgi Kūrėjas sukūrė žmones ne visai tobulais, tai kaip mes, žmonės, galime pretenduoti į tai, kad sukursime tobulus kūrinius? O gal paslaptis tame, kad reikia įžvelgti grožį ir netobulame pasaulyje, ir netobulame savyje? Įžvelgti, priimti tuos netobulumus – gal tuomet išeitų priimti ir vaikus, tokius nepažįstamus, tokį ne tobulą, bet nuostabų mūsų tęsinį? Ir jei mums pavyktų, galbūt tai ir būtų didžiausias mūsų žygdarbis?

Olegas Lapinas