Pagerbk savo nevikrumą. Nusišypsok savo žioplumui. Pamerk akį savo nesugebėjimui ir susidraugauk su juo. Nusijuok, kada suklupai. Visa tai – brangios ir vertingos bangos, kylančios iš neaprėpiamų tavo gelmių.

Tu niekada nepasieksi tobulybės laike – ją atrasi tiktai dabarties akimirkoje. Tavo netobulumas daro tave tikrą ir atpažįstamą. Ir tai yra nuostabu. Nuoseklus tu tapsi tik po mirties.

Iki tol – pasveikink save, darantį kvailystes ir senstantį. Pagerbk savo nuostabų nesugebėjimą atitikti apskritai bet kokius įsivaizdavimus ar tilpti į kokius nors rėmus.

Neleisk sau atsidurti dvasinėje „tobulybės“ komoje. Nors kartą pasakyk frazę ne pagal visuotinai priimtas taisykles. Egzistuoja laisvė – leisti sau padaryti ką nors ne taip, būti geraširdiškam ir atlaidžiam savo klaidoms. Bučiuoti žemę, kuri suteikė tau gyvybę ir su tokia pat pagarba nusilenkti savo nesėkmei.

Neleisk, kad tavo dvasingumas užšaldytų tavo žmogiškumą ir tavo humoro jausmą.