Kada vasaros naktį sėdėdamas ant jūros kranto toli nuo miesto šviesų aš žiūriu į tamsų mirgantį žvaigždėmis dangų – aš apmirštu. Beaistrė Visata žvelgia į mane nesuskaičiuojama galybe akių, ir tai virpina mano sielą.
Ir kartais, kada lieku vienas akis į akį su šia neaprėpiama bedugne, aš noriu, kad kažkur beribėse platybėse būtų tas, su kuriuo galima pakalbėti. Dėmesingas pašnekovas, netrokštantis manęs pertraukti, nelaukiantis savo eilės pasisakyti, nesistengiantis mane ko nors pamokyti… Jei aš turėčiau Dievą – ką aš jam papasakočiau?
Aš pasakyčiau:
Kaip aš noriu išmokti rizikuoti! Žingsniuoti į nežinomybę net nenutuokdamas apie rezultatą ir nereikalaudamas garantijų. Neišvargindamas savo sielos kankinančiu nerimu, bet ir nebūdamas beaistris ir abejingas.
Prieiti prie nuostabios moters su jauduliu, bet ne kamuojamas gėdos. Sutikti atstūmimą, bet neatstumti pačiam savęs. Priimti sutikimą, bet nemanyti, kad tai savaime suprantama.
Atstumti pačiam, ir sutikti kito žmogaus skausmą su užuojauta ir supratimu, o ne su kalte. Sutikti tada, kada pats to noriu, o ne dėl to, kad tai naudinga ar kad atsisakyti baisu.
Mokėti sąskaitas pagal savo sąžinę, o ne meluoti ir išsisukinėti kuriant savo išskirtinumo miražą. Turėti drąsos išsiaiškinti akis į akį, o ne sugebėjimo tuoj pat dingti be pėdsakų. Kalbėti apie tai, kas yra, o ne teisintis.
Atleisti tada, kai nebeliko pykčio, o ne tada, kai norisi iškilti virš to, kuriam atleidžiu.
Leisti sau būti silpnam, kada aš silpnas, o ne spausti iš savęs gyvybės likučius, kad galiausiai niekas neišgirstų mano nebylaus šauksmo. Prašyti pagalbos, o ne mirti be jėgų.
Būti dėkingam netgi tuo atveju, kada tai reiškia pripažinti kito žmogaus pranašumą.
Leisti kitiems pamatyti savo ašaras. Juoktis neslopinant savo juoko.
Pripažinti savo žiaurumą. Savo pavydą. Piktdžiugą. Niekšiškumą. Smulkmeniškumą. Bailumą. Žiūrėti savo Šešėliui į akis, vietoj to, kad meluočiau sau, kad viso šito nėra, o šio melo kaina būtų įtampa ir nerimas.
Prašyti, kad žmonės pasakytų apie mane gerų žodžių ir sugerti, priimti juos, o ne atmesti. Savo šlovės akimirkomis netapti pasipūtusiu. O gėdos akimirkomis – nenugrimzti į graužatį kaip į juodąją skylę. O jei vis dėlto tapčiau pasipūtusiu ar nugrimzčiau – tai noriu išmokti sugrįžti atgal į save…
O tas, kuris klausosi manęs aukštybėse pasakytų, ko gero, vienintelę frazę. „Tu tiesiog nori būti lygus sau – ir niekam daugiau“. Ir nusišypsotų. O po to aš likčiau vienas su dar garuojančia arbata su citrina termose – ir su Paukščių Taku, atsispindinčiu jūroje ir puodelyje… Ir su pačiu savimi…
Ilja Latypovas
Vertė Dalia Lapinienė
