Kartais ateina mums nemaloni prisirišimo pusė – visokie skausmingi išgyvenimai, kai jūsų mylimasis palieka jus, nepaiso jūsų, ar apskritai suabejoja jūsų santykių perspektyva. Ir tuomet jūs suvokiate, jog skausmas šis kyla dėl vienintelės priežasties: jūsų prisirišimo. O neprisirišti ar „atsirišti“ jūs nemokate. Todėl jūs su viltimi žvelgiate į psichologiją ir bandote sužinoti viską, kas įmanoma, apie prisirišimą.

Tačiau patikėkite: jūs ir taip pakankamai žinote. Nes prisirišimas – vienas iš pirmų kažkada gyvenime patirtų jausmų ir atsirado jis tuomet, kai jūs dar buvote labai maža ir verkšlendama laukėte, kada į jūsų verkimą atsilieps mama. Kai ji pagaliau ateidavo ir jums nusišypsodavo ar prakalbindavo, jūs aprimdavote. Nes prisirišimo skonis toks ir yra: aštrus nerimas ir ilgesys nesant žmogui, nusiraminimas jam atėjus.

Atkreipkime dėmesį, kad mes čia kalbame ne apie meilę. Meilės jausmas taip pat jums pažįstamas (tikėkimės) nuo mažens. Tačiau jo skonis kitoks. Kai jūs galvodavote apie kokį nors žmogų ir suprasdavote, jog jį mylite, jus apimdavo šiltas ir saldus jausmas gerklėje. Jis nepriklausė nuo to, ar jūsų mama, ar tėvas, ar senelis buvo šalia. Jų galėjo nebūti, tačiau pajutusi šį jausmą, jūs pagalvodavote: myliu. Žinoma, ir esant žmogui šalia jūsų, jūs  prisiglausdavote prie jo su panašiu jausmu ir panašia mintimi. Tačiau greičiausiai tuo metu jums norėdavosi, kad šis žmogus kažkaip jumis užsiimtų, kalbėtųsi su jumis, kreiptų į jus dėmesį. Ir tik jei reikalavimai sumažėdavo, jūs vėl pajausdavote meilės jausmą. Meilės skonis yra toks: gera pagalvojus, kad žmogus yra.

Kadangi prisirišimo jausmas reikalauja, kad nesantis žmogus atsirastų, o meilei tai nebūtina, jūs nuo pat mažens išmokote: prisirišimas pririša ir reikalauja, o meilė atleidžia. Štai ir išeina, kad visas tiesas apie prisirišimą ir meilę jūs išmokote dar ankstyvoje vaikystėje. Ir kam dabar jums skaityti visokius straipsnius apie tai, ką ir taip žinote?

Greičiausiai tam, kad jūs tai prisimintumėte. Juk daug kas pasimiršta, ypač tokie dalykai, kaip ankstyva vaikystė. Todėl užsiimkime prisiminimais toliau.

Ar suderinamas prisirišimas su smurtu ir pykčiu? Žinoma, kad taip. Todėl jūsų neturėtų stebinti gausūs pavyzdžiai apie žmones, kurie kelia vienas kitam pavydo scenas, susimuša, o vėliau ramiausiai sėdi apsikabinę. Kaip tik toks ritmas: nekenčiu – atleidžiu ir būdingas prisirišimui. Nekenčiu, nes tavęs nėra šalia ar tu neskiri man dėmesio. Atleidžiu, nes tu pagaliau atkreipei į mane dėmesį.

Prisiminkite: štai jūs vaikų darželyje ar namuose laukiate mamos ar kito iš tėvų.O jie vis neateina. Ir jums darosi nesaugu, o vėliau pikta. Nejučiom jūsų galvoje gimsta keršto planai ir pyktis užlieja jūsų krūtinę. O kadangi krūtinė vaikystėje dar maža, tai pyktis verčiasi į išorę ir jums knieti kažką tokio padaryti. Ir kai mama ateina, jūs padarote štai ką: jūs nesišnekate su mama, nekreipiate į ją jokio dėmesio. Tegul ji pasijunta taip, kaip privertė jaustis jus! Žinoma, ji nesupranta, kas jums pasidarė. Ji bando jus paliesti, bet jūs išsprunkate. Ji bando jus pabučiuoti, bet jūs nusisukate. Ar tuo metu jums smagu? Kažkiek, bet labai greitai jums pasidaro nesmagu. Jums pasidaro mamos gaila ir jūs jai atleidžiate.

Pasiklausykite: štai gretimame name šiuo metu dūžta indai, pasigirsta klyksmai ir smūgiai. Tai kaimynai alkoholikai aiškinasi santykius. Kaimynai ruošiasi kviesti policiją. Tačiau paaiškėja, kad jie jau susitaikė. Prisirišimo scenarijus: nekenčiu – atleidžiu vyksta savo įprastine eiga. Jei jūs ne alkoholikai, apsieinate be smūgių ir klyksmų. Tiesiog pasausėja balsas, pašaltėja žvilgsnis ir lovoje atsukate nugarą. Tai vis tos pačios vaikiškos: „atkeršysiu, nes vertei mane kentėti“ atgarsis. Tai ne kas kitas, o prisirišimo jausmas verčia jus taip elgtis.

Ar yra prisirišime kažkas daugiau? Taip. Saugomo jausmas (antroje prisirišimo stadijoje). O dar išsiskyrimo skausmas, gedėjimas, žmogaus trūkumo jausmas, kai jo nebelieka ilgam. Tai reiškia, jog prisirišimas nesibaigia nutrūkus santykiams. Ir kai mes magišku būdu stengiamės išlaikyti prisirišimą prie žmogaus, tai paliekame jo talismanus: nuotraukas, dovanotus daiktus, rūbus.

Na, o kaip susilpninti prisirišimą? Reikia didinti savo sugebėjimą mylėti. Matote, mylėti ir tuo pačiu metu reikalauti, kad žmogus visuomet būtų šalia, kai mums reikia – na, gal tai ir nėra labai retas dalykas. Tačiau veda jis mus į nesusipratimus. Tai kerštauti noras kyla, tai imame manipuliuoti savo sveikata, tai šantažuoti. „Jei tu šiandien laiku negrįši, – pinigų negausi“ – sako motina jaunuoliui sūnui.

O kaip didinti sugebėjimą mylėti? Reikia išmokti džiaugtis, kad žmogus tiesiog yra. Tiesa sakant, kodėl tik žmogus? Džiaugtis, kad šis stalas yra. Kad šis miestas yra. Kad šis pasaulis yra. Nes kas sakė, kad jis turėjo būti? Nerado Hubble teleskopas kitų panašių pasaulių. Visoje Visatoje, įsivaizduojate, tik mes vieni esame. O galėjome nebūti. Ar tik čia ne meilė kokia nors pasidarbavo?

Olegas Lapinas