Egzistuoja vienas ypatumas, į kurį atkreipiu dėmesį skaitydamas straipsnius arba dalyvaudamas pokalbiuose apie „aukos psichologiją“. Tas ypatumas – apie „aukas“ kalbama taip, tarsi su mumis pačiais tai neturėtų nieko bendra. Štai gyvena šalia mūsų kažkokios nemalonios aukos, kurios tik ir žiūri, kaip atsisėsti mums, savarankiškiems ir spinduliuojantiems pilnatve žmonėms, ant sprando. O mes tai ne tokie, ne. Ir niekada tokie nebuvome. O jei ir buvome, tai labai seniai išėjome iš aukos vaidmens. Mes tas „aukas“ kategoriškai smerkiame ir primename joms, kad reikia gyventi remiantis savo protu, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir apskritai, viskas gyvenime priklauso nuo mūsų pačių. Mes – tai Gyvenimo Autoriai (Sveikos Asmenybės, Atsakingi Žmonės ir pan.)

Gyvenimo Autoriai – tai tokie nuostabūs žmonės, kurie nepatiria pažeminimo, nuoskaudų, pasipiktinimo, gėdos, kaltės, bejėgiškumo ir beviltiškumo. Visa tai – Aukos jausmai. O jei vis dėlto atsiranda panašių išgyvenimų, tai mes bandome atsikratyti šių „negerų“ jausmų.

Atrodytų, receptas paprastas – nesielk kaip auka, ir viskas bus gerai. Tiesa, šiek tiek keista, kad Gyvenimo Autoriai nemažai laiko skiria stuktelėti Aukoms, tarkime, pilnu „gailesčio“ komentaru socialiniuose tinkluose stiliumi „susiimkite pagaliau į rankas!“.

Man visada atrodė, kad tikriems gyvenimų autoriams rūpi jų pačių gyvenimai, o ne tai, kaip su savaisiais gyvenimais tvarkosi aplinkiniai.

Įdomu tai, kad „aukos elgesys“ psichologiniu požiūriu nėra aiškiai apibrėžiamas. Daugelyje populiarių straipsnių aukai priskiriami bruožai dažniausiai būna tie, kurie akivaizdžiai nepatinka straipsnių autoriui. Kitaip tariant, į auką suprojektuojami visi tie bruožai, kurių autorius nenori matyti savyje.

Žinoma, taip būna ne visada. Tiesiog aš pastebiu tendenciją klijuoti „aukai“ neigiamą etiketę, ir tėkšti ant jos reputacijos gėdos dėmę, kurią teks ilgai plauti, įrodinėjant pačiam sau, kad „aš tai ne toks/ne tokia“. Ir kuomet tu pastebi savyje akivaizdžius aukos elgesio pasireiškimus, pradedi jausti gėdą ir norą visa tai paslėpti (net nuo savęs paties), užuot išsiaiškinęs, kas su tavim vyksta ir kaip su tuo tvarkytis. Tarkime, „geras“ variantas nebūti auka – niekinti aukas, aiškinant joms, kaip jos pačios dėl visko kaltos, kad su jomis kažkas „ne taip“. Ar kitas variantas – nugrimzti į nesibaigiantį kaltės jausmą, kuris klaidingai laikomas atsakomybe („taip, tai aš pats/pati sukūriau tai, taip man ir reikia“). Kapstymasis iš duobės tuo ir baigiasi.

Ir jei nebeplėtosime temos, kad aukos – tai „negeri“ žmonės, visuose aukos apibrėžimuose galime atrasti kai ką bendra.

Auka – tai žmogus, kuris jaučia, kad jam daro poveikį pavojingos ir daug stipresnės už jį patį jėgos. Šios jėgos gali būti, kas tik nori – Dievas, aplinkybės, kiti žmonės, gyvūnai, ligos. Netgi oras.

Bendra visoms aukoms šie dalykai:
1. Bejėgiškumo prieš „galingesnes jėgas“` jausmas.
2. Pasyvi viltis, kad kažkas iš šalies išgelbės/pasigailės/apgins.

Betgi yra nemažai atvejų, kai pasyvus laukimas, kad padės kažkas iš šalies ir pripažinimas, kad esi bejėgis, yra pamatuoti ir adekvatūs. Visuose antiteroristiniuose plakatuose ar brošiūrose galima sužinoti – jei tapai įkaitu, nereikia daryti iš savęs herojaus. Geriau paklusti teroristų reikalavimams ir tikėtis pagalbos iš šalies. Pripažinti, kad šią akimirką veiksmas kainuotų daug daugiau nei neveikimas. Be to, žmonės, susidūrę su prievarta ar didele grėsme, dažnai net apmiršta iš siaubo ir nesugeba pasipriešinti. Čia mes susiduriame su automatine bejėgiškumo reakcija, kuri nepriklauso nuo sąmoningos žmogaus valios. Taigi, didelė dalis reikalavimų prievartos aukoms („tu privalėjai apsiginti!“) iš esmės nėra adekvatūs. Net jeigu tu pats būtum apsigynęs, tai nereiškia, kad tai gali padaryti kitas žmogus. Jo psichika kitokia.

Jei įdėmiai pažvelgsime į save, pastebėsime, kad kiekvienas mūsų kartais jaučiamės beviltiškai ir tikimės pagalbos iš šalies. Bet kuo aktyviau mes stengiamės nepastebėti to savyje, tuo agresyviau mokiname aukas, kaip gyventi ir kaltiname jas dėl „atsisakymo prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą“.

O jei pamėgintume pažvelgti į auką savyje?

Tarkime, aukai būdingas elgesys – skundžiamės viršininkų savivale ir patys visiškai nieko nedarome. Nei išeiname iš darbo, nei kalbamės su vadovybe, nei susitaikome su situacija (ir nustojame skųstis, nes susitaikymas – taip pat būdas išeiti iš pasyvaus bejėgiškumo). Man pačiam prireikė trijų metų, kad sukaupčiau drąsos ir išeičiau iš universiteto, kuriame dirbau. Ar jaučiausi tada biurokratinės švietimo sistemos auka? Taip. Ir ne kartą.

Auka pasireiškia mumyse, kai skundžiamės ir esame nepatenkinti tuo, kas vyksta laiptinėje, mieste, šalyje ir nieko nedarome sakydami, kad „niekas nuo mūsų nepriklauso“.

Gyventojai, besiskundžiantys šiukšlėmis kieme, užuot surinkę jas, laukia, kol ateis ir sutvarkys tie, kuriems tai priklauso.

Skundai dėl blogų gydytojų, mokytojų ir kitų sričių darbuotojų nedarant jokių išvadų ar veiksmų su viltimi, kad “ viskas kažkaip savaime susitvarkys arba kažkas tai sutvarkys“. Vyras, įsižeidęs, kad žmona neišlygino jam marškinių, bet net nesiruošiantis jų išsilyginti pats. Žmona šioje situacijoje tampa vienintele jėga, kuri gali išlyginti, bet to nedaro nuskriausdama bejėgį vyrą. Suaugę žmonės, laukiantys, kad kažkas juos išlaikys – taip pat aukos. Nes jie jaučiasi bejėgiai padaryti kažką, kas leistų jiems patiems prasimaitinti.

Aš žinau daugybę istorijų, kada patys įvairiausi žmonės, įskaitant ir mane patį, atsidūrė aukos padėtyje. Situacijos nėra lygiavertės. Tarkim, šeiminio smurto istorijos – daug baisesnės, jose daug daugiau tikro bejėgiškumo ir nevilties nei tos, kuriose suaugęs vyriškis raičiojasi ant grindų stenėdamas „užrišk man kaklaraištį“. Tarp šių dviejų kraštutinumų yra visas aukos elgesio spektras. Ir iš tiesų keistai skamba, kai žmonės, kurie net ir labai norėdami nesugeba mesti rūkyti ar atsikratyti antsvorio, puola smerkti moteris, kurios nesugeba palikti žeminančių jas vyrų.

Svarbus požymis, kad esame aukos vaidmenyje – tai pasyvus laukimas, kad kažkas išgelbės/pasirūpins/padės. Jie, tie kiti, pagal nutylėjimą privalo mumis rūpintis, o jei to nedaro – reiškia, skriaudžia mus ir tampa ta priešiška jėga.

Pastebite akligatvį?
Tu privalai manimi rūpintis – tu to nedarai – aš kankinuosi – tiktai tu gali išgelbėti mane nuo kančios. Tai priklausomybė visame savo gražume. Rūpestis pagal nutylėjimą reiškia, kad mes net neprašome kito žmogaus pagalbos – jis ir pats privalo susiprasti, ko mums reikia. Prašymas jau būtų žingsnis iš priklausomų santykių. Bet būna ir taip, kad priklausomas žmogus prašo pagalbos, bet atsisakymo padėti jis nepriima, nes „privalai ir viskas“.

Ir jeigu aš esu auka, kuri negali tiesiai paprašyti pagalbos arba nepriima atsisakymo padėti, tada manyje atsiranda siekis valdyti tą, nuo kurio, kaip man atrodo, priklauso mano būsena ir kuris gali man duoti tai, ko aš pats nesugebu sau duoti.

Studentiškais metais aš kankinausi dėl nelaimingos meilės, rodydamas savo aistros objektui, kaip man blogai ir koks aš nelaimingas. Pažįstama? Laimei, man užteko sveiko proto ne taip jau atvirai tai demonstruoti, o ta mergina pakankamai gerbė savo ribas ir nepasidavė mano manipuliacijai.

Egzistuoja daugybė būdų netiesiogiai paveikti kitą žmogų. Ne vien iš pykčio (nors ten pykčio labai ir labai daug), bet iš tos nevilties ir bejėgiškumo bedugnės, kurios sąmoningai nejaučiame, bet kuri plačiai nusidriekia psichikos gelmėse. Per baimę, kaltę, gėdą.

Štai dvi plačiai naudojamų būdų grupės:
1. Pasyvi agresija. Tai ironija, sarkazmas, boikotas, nuolatinės nuoskaudos ir pasipiktinimas. „O kaimynas/kaimynė tai rūpinasi savo vyru/žmona. Ne, aš tik šiaip pasakiau. Ko tu nerviniesi?“
2. Savo kančios pastiprinimas. Skausmas balse, kankinimasis dėl to, kad kitas žmogus neatkreipė dėmesio, kad nepaisė mūsų norų. Paprastai ši kančia neša žinią kitam žmogui „man blogai dėl tavęs“, bet nėra tiesaus pasakymo „man tavęs reikia“.

Iš esmės, tai jau autorystė. Tik mes linkę jos nepripažinti ir kruopščiai išstumti iš sąmonės. Smurto auka paprastai laukia ir tikisi, kad tas, kuris smurtauja, pasikeis. Arba jis pats/ji pati kažką pakeis savo elgesyje. Ir tai privers smurtaujantį ir žeminantį žmogų pasikeisti. Tai vyksta visiškai nesąmoningame lygyje – gudriai suraizgyti psichikos judesiai, atsirandantys dėl draudimo jausti pyktį ir naudoti jį pagal paskirtį (tam, kad apgintume save ir pasiektume savo tikslų).

Šalia viso to aš puikiai suprantu pyktį, kurį jaučia žmonės, kuriems primetamas „gelbėtojo“ vaidmuo. Nėra nieko malonaus, kada skęstantysis bando įsikabinti į tave ir iš esmės skandina tave, kad išsigelbėtų pats. Čia svarbu labai aiškiai jausti ribas ir suvokti, kad kito žmogaus gyvenimas – ne tavo, o jo paties rankose. Ir tada galima nepavirsti nei piktu agresoriumi, nei gelbėtoju, kuris pasiruošęs pats nuskęsti, kad tik išgelbėtų auką. Ir, žinoma, atsparumą padeda palaikyti prisiminimas apie savo paties/pačios buvimą aukos vaidmenyje.

Esmė ne ta, kad mes bet kokia kaina turėtume išvengti aukos vaidmens. Būtų tiesiog puiku, jei galėtume pasakyti sau: „Gana. Nuo šios sekundės aš – savo gyvenimo autorius. Aš – šeimininkas“. Bet taip tiesiog nebūna. Drausdami sau pakliūti į šią būseną, mes sau uždraudžiame pamatyti auką savo viduje.

Bet dėl savo žmogiškojo ribotumo mes vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau tampame tam tikrų įvykių ar aplinkybių auka.

Esmė ta, kad pradėję jausti savo bejėgiškumą ir pasyvų laukimą, kad kažkas mus išgelbės, pripažintume tai ir pradėtume ieškoti išeities. Ir taip, iš tiesų autoriai – mes patys.

Būdami aukomis – mes labai stiprūs. Tiesiog savo galią mes naudojame tam, kad kontroliuotume pasaulį, o ne pasiimtume iš jo ką nors gera sau. iš aukos pozicijos išeiname tada, kai pastebime, kad aplink mus – ne priešiškos ir piktos jėgos, apsupusios mus ankštu žiedu, o didžiulis pasaulis, pilnas pačių įvairiausių žmonių. Ir mes galime didžiulėje minioje eiti savo pasirinkta kryptimi – arba žmonės prasiskiria, arba mes lanksčiai juos apeiname, arba ryžtingai prasiskiriame sau kelią.

Mes galime surizikuoti kažką pakeisti savo, o ne kitų žmonių gyvenime.
Mes galime surizikuoti kažką tiesiai išreikšti kitam žmogui. Susitikti su jo reakcija ir priklausomai nuo jos imtis kokių nors veiksmų. Jei reakcija mums nepatinka, nustojame puoselėti viltį, kad tas žmogus kada nors pasikeis.
Mes galime paprašyti pagalbos, paramos ir paguodos būdami pasiruošę tam, kad galime jos ir negauti. Ir remdamiesi realia situacija imtis atitinkamų veiksmų.
Galiausiai mes galime priimti situaciją tokią, kokia ji yra. Ir rasti atspirties tašką joje, užuot skendę begaliniame ilgesyje, kad „gerai ten, kur mūsų nėra“.

Taip, iš tiesų ne viskas ir ne visada įmanoma. Betgi, kaip sakė V. Pelevinas, „jeigu tu atsidūrei tamsoje ir matai bent menkiausią šviesos spindulėlį, tau reikia eiti link jo užuot svarčius, ar tai turi prasmę, ar ne Galbūt iš tiesų tai neturi prasmės. Bet tiesiog sėdėti tamsoje bet kokiu atveju neturi prasmės. Supranti, koks skirtumas?“

Vertė Dalia Lapinienė, autorius Ilja Latypovas.