Kalėdos ir Naujieji metai juk kuo ypatingi? Savo nežmoniškomis išlaidomis. Mane vežęs prieš pat Kalėdas taksistas praleisdamas po parduotuves lakstančius žmones garsiai piktinosi: “Žmonės pamiršo, kieno Kalėdos yra gimtadienis. Į bažnyčias reikia eiti, o ne į parduotuves. Tik dešimt procentų lietuvių eina per Kalėdas į bažnyčią, o virš aštuoniasdešimties procentų lietuvių laiko save katalikais! Man tai nesuvokiama!”

Toks tikintis katalikas taksistas pasitaikė. Man net gėda pasidarė, kad aš irgi po parduotuves lakstau. Ir gėda mano praėjo tik kai grįžau į šeimą. Ir supratau, kad visi čia laukia dovanų. Nes tai džiaugsmas. O kur nusimato džiaugsmas, ten ir laukimas, ir tikėjimas. Nes kažin ar kas tikėtų ir lauktų ko nors blogo. Na, paskutinio teismo ten, ar sąskaitų už telefoną. Tikras tikėjimas, kai lauki ko nors džiaugsmingo.

Šiaip praėję metai turėjo savo džiaugsmų. Tiesa, ir nelaimių.

Tiesa, kas vyksta šiomis dienomis mūsų šeimose?

Šeimose, kaip visuomet, – viskas svyravo nuo įtampos link palengvėjimo. Ir viskas koreliavo su viskuo. Įtampa buvo, kai vaikai kėlė problemų, o dar pinigai kėlė problemų, ir kaip tik sutuoktinis kėlė problemų, ko įtakoje seksas kėlė problemų, ir čia dar seni tėvai kėlė problemų. Paskui – bac! – staiga atėjo palengvėjimas. Vaikai pasitaisė, pinigus pervedė, sutuoktinis aprimo, seksas netikėtai ėmė gautis, tėvai viską atleido. Tik išaugo į metų galą kažkoks lengvas liūdesys. Jūs, tikriausiai, jį pastebėjote – švelnus toks ir veik nepastebimas. Jis būna dėl įvairių priežasčių. Jei garsiai šūkauji ar dainuoji, ar raketas sprogdini tai visai jis ir nepastebimas. O kai lieki vienas – pastebi. Ir pagalvoji, ko čia tau taip liūdna? Gal dėl to, kad laukti nebėra ko – šventės praėjo? O kai kas mano, jog šis liūdesys koreliuoja su išaugusiu žiemą sergamumu – na jūs, tikriausiai, irgi prieš Kūčias turėjote temperatūros ir kosėjote? Tai, žinokite, visi kosėjo. O virusinės infekcijos tikrai koreliuoja su liūdesiu. Taip pat būna po infekcijų postinfekcinė astenija – dėmesio ir protinio darbingumo susilpnėjimas – na, jūs irgi tai pastebėjote…

Ir, kas įdomu, šie dalykai nelabai koreliuoja su žinomais įvykiais. Nes aplinka neveikia mūsų tiesiogiai, ypač jei mes pasislepiame per šventes šeimose. Todėl, kad šeima ir yra toks organizmas, terpė arba konteineris, kuris turi amortizuoti visokius išorinius poveikius. Šeima – tai tokia saugi terpė. Joje turi virti atskiras, nuo išorės nelabai priklausantis gyvenimas. Pavyzdžiui, nepaisant nieko, joje turi būti eglutė ir dovanos. Ir mažos šventės. Todėl aš kategoriškai nepritariu savo sūnaus klasioko nuomonei: ”O aš Kūčių nešvenčiu. Man Kūčios – tai kai ilgiau leidžia kompu pažaisti”. Bepigu jam kalbėti, kai saugioje aplinkoje jis naktį kompiuterinį žaidimą žaidė. Šeima jam tokią terpę sukūrė, pabadytų jis be jos apsieiti!

Kodėl aš tai kalbu? Todėl, kad atsiranda požymių, savo laiku labai pradžiuginusių devyniasdešimtųjų metų amerikiečius – ėmė sugrįžti šeimos vertybės. Iki tol pas juos buvo asmenybės laisvė, hipiai visokie ir LSD, o dabar – šeimos vertybės. Ir pas mus jos sugrįžta. Tik pas mus ne LSD ir hipiai, o visi buvo politizuoti. Prezidentus smerkdavo, merus, premjerus ar dar ką nors. Bet pagalvokite: na kokią įtaką jums asmeniškai turi prezidentas, meras ar premjeras? Tik jei jūs gyvenate gatvėje, o ne šeimoje. Nes santykiai su artimu žmogumi arčiau kūno.

Šitai supranta visi, net mūsų juppiai – jaunieji profesionalai, anksti padarę karjerą. Jie vis dažniau vaikšto paraudusiomis akimis, bet ne nuo monitorių ir alkoholio, o nuo lengvų ašarų pagalvojus apie artimus žmones. Labai jiems artumo norisi. Ir nors juppiai vis pabrėžia, kad pirmą nori susikurti materialinę bazę santuokai, tai įtartinai skamba. Perdaug ilgai jie ją kuria. O be to, idėja apie bazę ir antstatą per daug primena marksizmą. Santykiai juk jau šiandien, jau dabar pas juppius yra, tik ką jie su jais daro? Kur jie pasideda meiles, prieraišumus ir norus turėti vaikų? Tai didžioji juppių paslaptis. Nes tokių slopinančių instinktus tablečių, kurias jie gertų, aš nežinau. Manoma, kad tai gali būti nebent internetinių pažinčių tinklas. Ir pornografinių puslapių paplitimas. Bet pornografija artumo nepriduoda ir nuo jos vaikų nebūna.

Užtat įdomi tendencija atsirado jau susikūrusiuose santykiuose: vyrai dažniau ėmė prašyti besiemansipuojančių žmonų dėmesio savo jausmams, maldauti jas grįžti į šeimas, priminti apie savo emocinius poreikius ir iš vis – ėmė vyrai atskleidinėti savo silpnąją pusę. Anksčiau, jei ateidavo konsultuotis kokia pora, tai ne vyrai, o moterys vis atskleidinėjo savo silpnąją pusę ir verkdavo, o vyrai laikydavosi tokiais bronziniais ereliais ir ne krust! Kažkas keičiasi, jei vyrai atsivėrinėja. Ir postinfekcinei astenijai tai nesuversi. Tai visai neblogas ženklas, nes rodo mažėjančią vyrų agresiją. Vyrai priima savo moterišką pusę. O kur mažėja vyrų agresija, ten visuomenėje darosi gyventi ramiau. Tiesa, kur, padidėja moterų agresija, ten gyventi neramiau darosi vyrams. Bent iš pradžių. Tačiau moterims naudinga pabūti agresyviomis, nes jos turi saugiklį – motinystės instinktą. Jis sušvelnina. Tik vyrams reikia išlaukti. Moters agresija, kaip audra, praūžia ir pabunda švelnioji moters dalis. O tai koreliuoja su šeimos santykių stabilumu. Ką? Kas koreliuoja? Taigi sakau, moters agresyvumas, kurį pakeičia švelnumas. Ir vyrų mokėjimas tai išlaukti. Išgyventi, suprantate. Išgyventi, priimti moters jausmus. Galbūt, tai ir yra vyriškumas – mokėjimas atlaikyti moters emocines audras.

Ir štai išgyvenusiems ir audringoms ateina Naujieji metai. Juos, kaip visuomet, lydi stebuklai ir vizijos. Ėjome mes su žmona prieš kelias dienas per Žvėryno tiltą, žiūrime- o ten upėje iš ledo susidarė… didžiulė šuns galva! Su dviem akim ir gauruotu snukiu. “Kokie metai ateina?” – klausiu. “Taigi, šuns!” – atsako man žmona. Neieškokite to ženklo – vakar jis ištirpo. Tačiau stebuklų galima rasti ir kitų.

Mes jau seniai pastebėjome, kad kartais gamtoje susikuria ženklai, liudijantys kažką gera. Šuo – jis ne tik klonavimo pasiekimų, jis – ištikimybės ženklas. Naminis ir jaukus. Todėl tikėkimės, kad šeimos vertybių sugrįžimo tendencija sustiprės, jaunieji juppiai pagaliau nustos kurti materialinę bazę ir pastatys šeimyninį antstatą, šeimos vyrai išmoks atlaikyti moteriškus paradoksus… Na o popiežiai, klonai, teroristai ir premjerai? Tegul jie sau daro, ką nori – nieko jie mums nepadarys, nes savo kelyje sutiks tvirtą šeimos apsaugą. Jie nepraeis! Mes nugalėsime! Su Naujaisiais metais!

Olegas Lapinas