Jeigu tu nejauti džiaugsmingo Naujųjų metų laukimo, jeigu tu nesi apsuptas blizgučių ir meilės, jeigu tu liūdnas ar suirzęs – tai ir yra tavo naujametinis scenarijus.
Naujieji metai – pati stebuklingiausia, pati šviesiausia, pati šeimyniškiausia, pati eglutiškiausia, pati neurotiškiausia, pati pačiausia metų šventė. Taigi, kaip ir kiti „patys pačiausi“ dalykai, ji egzistuoja tik fantazijose tų žmonių, kurie tuo tiki ir iš visų jėgų, net pridusę iš perfekcionizmo, stengiasi paversti pasaką tikrove. Ir ši isterija yra milžiniško masto. Ateinantys Naujieji metai neurotizuoja daugelį žmonių.
Vaikai arba tiki Kalėdų seneliu, arba tiesiog laukia kuo geresnių dovanų ir galimybės neiti miegoti iki ryto. Kolegos ir viršininkai apsėsti korporatyvinių dovanėlių ir vakarėlių idėjomis. Draugai ir bičiuliai, kuriems su tavim reikia susitikti būtinai prieš Naujuosius. Produktai, kuriuos reikia suspėti nusipirkti tiktai iki gruodžio 31-osios. Iki metų pabaigos užsirašyti šukuosenai ir manikiūrui. Sublogti ir gerai atrodyti iki gruodžio 31-osios. Dovanos, kurias reikia nupirkti visiems įskaitant ir šunį, o po to dar jas išdovanoti, paskambinti ir išsiųsti SMS žinutes. Visa tai reikia suspėti… Ir tai lydi nežmoniškos spūstys, nuolatos primetamos reklamos visais įmanomais kanalais, žiburėliais ir Kalėdų seneliai gatvėse, mielomis dainelėmis bei ore pasklidusia džiaugsminga nuojauta kažko, kas būtinai turės įvykti.
Betgi kaip ir bet kuri kita isterija, tai baigiasi vienodai – iškrova. Šios įtampos iškrova panaši į nervinį protrūkį, o po to neramų miegą ir rytą be jėgų ir / arba pagirias. Pagrindinis jausmas, kuris lieka praėjus šventėms – tai nusivylimas. Natūralu – kai žmonės tiki pasakomis ir netgi bando jas įgyvendinti tikrovėje, jie neišvengiamai susiduria su realybe. Ir tai visada skaudu.
Prieš šventes visuotinės isterijos fone stipriai išauga emocinė įtampa, nerimas ir depresija. Ir kuo didesnis nerimas, tuo greičiau bėgame nuo jo pirkdami vis daugiau dovanų ir maisto. Bet ypatingai sunku šiuo laikotarpiu žmonėms, kurie pagal vienus ar kitus kriterijus negali įsipaišyti į tuos masinius vaizdinius, kaip turėtų jaustis KIEKVIENAS žmogus per Naujuosius metus.
Jeigu tu nejauti džiaugsmingos naujametinės nuotaikos, jeigu tu nesi apsuptas mylimų žmonių akių, jeigu tu dėl kokios nors priežasties negali arba nenori pirkti dovanų, jeigu tu netyčia vienišas ir liūdnas, tai – o siaube! Tu tampi žmonijos atstumtuoju. Kategoriška naujametinė formulė – tu tiesiog privalai būti linksmas ir laimingas! Tai žmonių nepakantumo ir nejautrumo pavyzdys.
Noriu pasakyti tai, ką dauguma žino, bet retai kas apie tai kalba. Naujieji metai – gana liūdna šventė. Galbūt dėl to mums ir reikia tiek daug eglučių, žiburėlių ir blizgučių, kad pridengtume šį liūdesį. Naujieji metai – visada truputėlį apie vaikystę. Ir vaikiški prisiminimai neretai sukelia liūdesį, tegul ir šviesų. Drauge su prarastu tikėjimu Kalėdų seneliu mes nejučia prisimename ir daugiau nusivylimų. Mes prisimename, kad iš eglutės galiausiai lieka tik šiukšlės ant kilimo, kad meilė pasirodė nesanti amžina, o tėvai nėra nemirtingi.
Naujieji metai – tai atsisveikinimas su dar vienais gyvenimo metais. Ir tai ne visada lengva. Naujieji metai – dar ir apie vienatvę. Jeigu tu iki Naujųjų metų dar nesi poroje, na taip, kad laimė tiesiog burbuliuotų kaip šampanas, tai būtinai pasijusi siaubingai, tragiškai vienišas. Net jeigu tu visus metus tu gyveni vienas ir jautiesi visai laimingas, tai per Kalėdas būtinai pajusi visą savo vienatvės prarają. Visos dainos, visi besišypsantys veidai primins tau apie viena – kiti turi viską, o aš vienas.
Galiausiai, Naujieji metai – tai tiesiog data, pripildyta simbolinės prasmės ir mielos naujametinės atributikos. Ir aš nesiūlau jums kaip paaugliams neigti šios šventės žavesį ir prasmę. Ne, būtų pernelyg paprasta pasakyti: „Aš nemėgstu Naujųjų metų!“ Ir širdies gilumoje su neapykanta visam pasauliui demonstratyviai nueiti miegoti.
Aš siūlau jums sutikti tikrus SAVUS Naujuosius metus. Ne pagal bendrą scenarijų parašytus ir blizgančių reklamų ištiražuotus. O labai asmeniškus ir subtilius Naujuosius metus. Ir tam tereikėtų tik labai dėmesingai įsiklausyti į save. Paklausti savęs kaip paklaustų psichoterapeutas: „Ką aš jaučiu dabar?“ Ir jeigu iš tikrųjų aš jaučiu vienatvę ir liūdesį, tai bus tiesiog liūdni Naujieji metai. O kas pasakė, kad liūdesys – tai blogai? Visi geriausi filmai yra iš tiesų liūdni. O scenarijų sugalvosite patys. Svarbiausia, kad būtų tikra ir iš širdies.
Jeigu jaučiate pyktį ir jus viskas erzina, tai gali būti agresyvūs Naujieji metai. „Šypsokitės – tai labai erzina!“ arba „Minutė neapykantos“ arba „Blogasis Santa“. Begalinė erdvė fantazijai. Jeigu jūs jaučiatės apatiškas ir neturite jėgų – pasirinkite gulimuosius Naujuosius metus. Tai tikrai neprastas variantas. Ryte jūs tikrai išvengsite pagirių ir galėsite nueiti kur nors ramiai papusryčiauti mėgaudamasis tuščiu miestu ir pavieniais siūbuojančiais praeiviais. Na, o jeigu vis dėlto jus apėmė sentimentali vaikystės nuotaika ir jūs pajutote energijos antplūdį ir džiaugsmingą nuotaiką būtent šią metų naktį, tuomet tipiškas Naujųjų metų šventės scenarijus – jums.
Svarbiausia – prisiminti, kad tai visai nebūtina – jaustis būtent taip būtent šią metų naktį! Dar daugiau, kuo labiau tai privaloma, tuo mažiau tikėtina. Juk mūsų jausmai tokie nenusakomi!
Linkiu jums išlikti savimi netgi naujametinę naktį!
Inesa Astachova
Vertė Dalia Lapinienė
