Mes renkamės partnerius pagal išvaizdą. Tai nereiškia, kad mums visai nerūpi balsas, intelektas, pomėgiai ir kvapas. Interneto eroje mes neretai renkamės pagal tai, kas slypi už teksto – žmogaus asmenį, jo nematomą sielą. Tačiau gyvai susitikę su žmogumi, mus iš tiesų pirmiausiai labai veikia išvaizda. Tik nereikia manyti, kad išvaizda ir toliau viską nulemia.

“Iš jo laiškų aš įsivaizdavau, kad jis aukštas ir atletiškas, tačiau pamačiau plinkantį storulį… Jaučiausi kiek nusivylusi. Tačiau po mėnesio susitikimų prisirišau prie jo ir supratau, kad jis man labai gražus”.

“Kai tik susipažinome, aš labai gėdijausi jos nulūžusio danties. Man atrodė, kad ji privalo jį susitaisyti! Pasirodo, ji nuolat vengia šypsotis, nes slepia dantį. Tačiau sykį žiūriu – kokia ji graži! O kai ji po kelerių metų jį susitaisė, jai ėmė kažko trūkti…”

Matote – meilė, kurioje išvaizda iš pradžių atrodo svarbi, nes nepatinka, yra gana paplitusi, tik tai – lėta meilė. Joje partneris tik po truputį mus užkariauja. Ir užkariauja ne išvaizda, o savo asmenybe.

Meilė akimis – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Meilėje iš pirmo žvilgsnio žmogaus išorė veikia kaip greita komanda pasąmonei: atkreipk dėmesį! Mes norom nenorom atkreipiame, ilgai negalime to žmogaus pamiršti, kyla poreikis dar ir dar tą žmogų pamatyti… Kodėl?

Todėl, kad žmogaus išorėje, o ypač veido bruožuose, užkoduota svarbi rūšiai išlikti informacija. Vyrų akį patraukia skirtumas tarp talijos ir šlaunų. Moterų – vyro figūra, sėdmenys, rankos. Vienas iš svarbiausių ženklų, kuriuos atneša mums išorė – veidas, būtent jo panašumas į mūsų pačių veidą. Panašumas gali būti dvejopas: veido proporcijomis ir veido bruožais. Panašūs į mus žmonės – tai tarsi užuomina apie tai, kad mūsų genai sklandžiau derėsis tarpusavyje.

Žinoma, geriau, kai veidas yra simetriškas – vadinasi, žmogaus genetinis vystymasis ir ėjo sklandžiai. Tuomet mes sakome “gražuolis” ar “gražuolė”. Tačiau jei mūsų pačių veidas nėra simetriškas, mes linkstame rinktis į save panašų nelabai simetrišką partnerį. Kodėl? Todėl, kad be genetinio sklandumo mums dar rūpi perspektyva – toks į mus panašus žmogus ilgiau mūsų nemes. O žmonių palikuonys ilgai reikalauja globos ir apsaugos – čia partneris, garantuotai esantis šalia, labiau užtikrina palikuonių saugumą, nei partneris – gražuolis. Kitaip kam dainuotų:

“Kam jūs, merginos, gražuolius mylite? Nepastovi juk meilė jų…. “Todėl panašumas mus labiau pritraukia!

Žinoma, mes nemąstome apie šį panašumą ir nematuojame veidų su liniuote. Mūsų smegenų kamiene per trečdalį sekundės įvyksta greitas (iki sąmoningo suvokimo) veido įvertinimas, kuris paleidžia emocinę reakciją (“malonu”, “artima”, “gera”), ir tik po sekundės smegenų žievėje atsiranda sąmoningas suvokimas, ką gi aš čia matau. Vidinis dialogas – “o jis visai nieko”- tai jau kelerių sekundžių, o lėtai mąstantiems žmonėms – minučių reikalas. Mums išvaizda jau patiko, o tik vėliau mes suvokiame, kad patiko!

Kai veidas panašus į mūsų pačių veidą, pasileidžia visiems gimstantiems su tėvais gyviams būdinga sekimo reakcija – ką tik gimę ančiukai seka paskui tą, ką pirma pamato, tarkime, eksperimentatorių, o natūraliomis sąlygomis – paskui tą, kas primena juos pačius – antį.

Todėl dar vienas variantas meilėje iš pirmo žvilgsnio – partneris primena mums tėvą, motiną, slaugę. Mūsų akys ir jausmai greitai atpažįsta tuos, kurie slaugė mus naujagimystėje ir kūdikystėje. Čia irgi panašumas – tik jau ne į mus pačius. O į juos – nuo kurių priklausė mūsų pirmas saugumo jausmas ir su kuriuo mezgėsi pirmieji ryšiai. Pasąmonė nutaria: jei panašus, vadinasi, toks pats.

Ar tvirta meilė iš pirmo žvilgsnio? Kartais – tvirta, o kartais – ne. Kodėl?

Lemia tai, kas lemia lėtoje meilėje (ne iš pirmo žvilgsnio): ar su šiuo žmogumi mes galime ilgai jaustis gerai. Ar jis įdomus, kaip asmenybė, ar jis pakantus mūsų trūkumams ir ar mes pakantūs jos trūkumams. Nes vienas iš santuokos atradimų – atrodo, pats panašiausias į mus žmogus vis vien nuo mūsų skiriasi. Jei mums pavyksta toleruoti tuos skirtumus, santuoka išliks. Jei ne:

“Aš nebegaliu pakęsti, kai jis išmėto daiktus”;

“Mane varo iš proto jos vėlyvi grįžimai”;

“Jei jis dar kartą apšlapins unitazo dangtį, aš skirsiuos!”;

“Viską galiu suprasti, bet tas alaus kvapas ir čepsėjimas…”

Kaip taisyklė, partnerio išvaizda metams bėgant nelabai gerėja. Pilvukas, celiulitas, nuplikimas ir visas kitas rinkinys ne visuomet pasiduoda dietų, sporto ir kosmetologų burtams. Tik keista – mylinčiose porose to tarsi nepastebi… Nes vidinis prisirišimas prie žmogaus, bendravimu palaikomas artumas, padaugintas iš sugebėjimo atleisti skirtumus, pakeltas kvadratu, jei mes dar su juo mokame gyventi ir vystomės – visa tai metams bėgant sukuria magišką dalyką – artimas žmogus mums išlieka gražus. Meilė stiprėja. Nes grožis slypi stebinčiojo akyse.

Olegas Lapinas