Su egoizmu ir egocentrizmu pas mus painiava. Tarkime, psichoanalitinėje teorijoje “aš” arba “ego” – svarbiausia mūsų psichikos dalis. Kuo ji stipresnė, tuo žmogus sveikesnis. O ką reiškia “ego-stiprumas”? O tai reiškia, kad žmogus realistiškai vertina aplinką, valdo savo impulsus ir poreikius, derina juos su galimybėmis bei su priimtinomis normomis. Štai jei žmogus savo emocijų nevaldo, jei vietoj realybės mato iliuzijas bei idealus, aplinkiniai nuolat jį skaudina ir nuvilia. Tuomet pasakome: “silpnas ego”. Kai “ego” silpnas, žmogus lengvai sutrinka negavęs laukiamo dėmesio iš aplinkinių , arba lengvai ima save menkinti dėl neatitikimo aukštam savo paties idealui. Tai jau kalbame apie depresišką ar neurotišką žmogų, sunkesniu atveju – apie sutrikusią asmenybę ar psichotiką. Kas lankosi pas psichoanalitiką, būtinai nors kartą išgirsta apie “ego” stiprinimą. Šis stiprus “ego” tarsi turi išlaikyti mus blaiviame stovyje – kokie mes, koks pasaulis, ko iš mūsų kiti tikisi, o ne tik ko mes norime, ne tik koks pasaulis baisus, ir ne tik kokie mes turime būti.

Dabar ta “pasitikėjimo savimi psichologija”. Moko ji moteris rūpintis savimi, save realizuoti, save mylėti. “Savęs nemylėsi – kitų nemylėsi ” – sako. Ir tai juk tiesa!

Tačiau kuri dalis žmonių skaito tokias knygas? Tikrai ne visi. Kiti skaito taip vadinamą ezoteriką, t.y. senų Rytų religijų ir filosofijų – vedantizmo, budizmo ir slaptųjų teosofinių mokymų adaptuotą šiai dienai mišinį. Čia į žmogaus “ego” žiūrima kaip į didžiausią žmogaus priešą. Turima omenyje, kad žmogaus “aš” gimdo labai daug iliuzijų ir prieraišumų, kad yra tik permainingų būsenų tėkmė, todėl “aš” – tik iliuzija, bet iliuzija pavojinga. Nes prisirišdamas prie savo “aš” žmogus tampa bailus (bijo mirties, t.y. savo “aš” praradimo), pavydi kitiems (iš savo riboto “aš” suvokimo), priešiškas aplinkiniams (kai jie nepalaiko mūsų ambicijų ir geros nuomonės apie save). Netekęs savo “aš” galios atributų – darbo, automobilio, pinigų – žmogus išgyvena krachą, liūdi, pyksta. Radikali priemonė – atsisakyti “aš”, t.y. suvokti jo iliuzoriškumą, gyventi procese, harmonijoje su visu pasauliu, gamta ir žmonija – šių mokymų pagrindinis pasiūlymas.

Trečia dalis žmonių ezoterikos nelabai paiso, nes laikosi tradicinių krikščioniškų pažiūrų. Laikykis Dievo įsakymų, mylėk artimą savo, melskis ir prašyk atgailos už nuodėmes – štai tau ir receptas, kaip gyventi. Godumas ir baimė gimdo didžiąsias nuodėmes, todėl ir ateina Dievo atpildas už juos. O visokie ten “aš” ir “ego” šiems žmonėms atrodo labai migloti žodžiai. Jaučiasi juose kažkas neigiamo. Dažniausiai “egoizmas”, kuriuo kaltina jie šiuolaikinius vaikus ir apskritai jaunesnius žmones. Atseit, dabar visi galvoja tik apie save, apie savo malonumus, o todėl “visi nuo Dievo atkrito, ir tarpusavyje susvetimėję pasidarė”.

Susitarkime, kad egoizmas – tai rūpinimasis pirmiausiai savimi, o ne kitais. Jo priešingybė – altruizmas. Sąvokos šios daugiau teorinės, nes realybėje tarp jų nėra didelių rėmų. Duodamas žmogus jaučia malonumą, kaip ir imdamas.

O egocentrizmas – tai jau ne tiek idėja, kiek nemaloni savybė arba būsena, toks ypatingas pažeidžiamumas savimeilės, ambicijų ir teisių srityje.

Ekspansyvus egocentrizmas – kai žmogus jaučiasi turįs ypatingų teisių kitus išnaudoti, yra visagalis ir absoliučiai tobulas, todėl siekia, kad aplinkiniai elgtųsi ir galvotų tik pagal jį. Jei ne – jie jį erzina, jie – kvailiai arba priešai. Kraštutinė to išraiška – didybės kliedesys, kai jau ir nebeerzina tavęs kiti, nes tu jautiesi aukštesnis už juos.

Kenčiantis egocentrizmas – kai žmogus jaučiasi aplinkinių nemėgiamas, skriaudžiamas, atstumiamas, persekiojamas. Jis tarsi nuolat yra neigiamo dėmesio centre, kiti tarsi nuolat pamina jo garbę, orumą ir saugumą. Kraštutinė išraiška – persekiojimo ir menkumo kliedesiai, kai jau ir santykio su kitais nebereikia – pats savo persekiotojus susikuri, ir save pats tiek sumenkini, kad jokie komplimentai tavęs nebeveikia.

Labai egocentriškam žmogui egoizmas – sugebėjimas rūpintis pirmiau savo, o ne kitų poreikiais – savybė ne natūrali, o problematiška, nes daug laiko užima gynyba ir kova – savęs įtvirtinimas ir slapstymasis nuo kitų. Juk pasaulis ne toks, koks turi būti – jame dažnokai nesaugu, neramu. Ryšiai su žmonėmis juk sutrikę. Ką čia duosi ir iš ko gausi?

O ne egocentriškam žmogui egoizmas ir altruizmas – natūralios būsenos, viena su kita susijusios. Duodi žmogui ir gauni iš žmogaus – štai tau ir sąveika, ir ryšys. Dauguma žmonių – sveiki, arba “protingi” egoistai. Taip juos auklėjo. Jų šūkis liberalus: “Rūpinkis savimi ir netrukdyk kitiems”. Gudresnė forma: “Padėk kitam ir ta pagalba tau sugrįš”. Mažesnė žmonių dalis – altruistai, jų šūkis: “Pamiršk save, jei kam nors šalia sunku”. Juos irgi taip auklėjo. Tačiau jeigu ir tie, ir anie žmonės taptų egocentriškais – o taip atsitinka po ilgo streso, sergant, amžiaus krizių, po psichinių traumų, neurozių metu – jų reakcijas persmelktų ypatingas nerimas ir pažeidžiamumas “aš” srityje. Kaip juos auklėjo nebesvarbu, nes reikia kitus “pamokyti”, arba “pasislėpti”, arba “pasisaugoti”. Nes mes – pasaulio centras! Todėl visiems ir užkliūname.

Taigi, būti mums sveikais egoistais ar altruistais – vertybių, pažiūrų, įsitikinimų klausimas. Tokiais dažnai tampame dėl auklėjimo, tėvų įtakoje. O egocentrizmas kyla iš nesaugumo, nesusigaudymo, kaip savo įsitikinimus čia pritaikius.

Na štai, išsiaiškinome, ir man aiškiau pasidarė. Aš juk straipsnius rašydamas pats kai ką imu suprasti – štai toks protingas egoizmas.

Olegas Lapinas