Sakoma, kad Mikelandželas taip aiškino savo nuostabių skulptūrų kūrimą: „Aš imu marmuro gabalą ir atmetu tai, kas nereikalinga“. Mikelandželo efektu psichologijoje vadinamas toks reiškinys, kai partneriai formuoja vienas kitą. Ir formuoja taip, kad jie abipusiai priartina vienas kitą prie jų idealiojo Aš. Ar tai tik iliuzija, bevaisė pastanga, ar šis procesas iš tiesų vyksta? Pažiūrėkime į šį reiškinį iš dviejų pusių.

KARLO JUNGO POŽIŪRIS: MŪSŲ PASĄMONĖ ATPAŽĮSTA SAVE KITO ŽMOGAUS SĄMONINGAME „AŠ“.

Jungo teorijoje teigiama, kad žmogaus uždavinys – tapti individu, integruojant savo „šviesiąją“ ir „tamsiąją“ pusę. O kodėl šis procesas nevyksta savaime? Todėl, kad mūsų savastis nuolat pasidengia „apsauginiais sluoksniais“, kuomet jos dalys yra „išstumiamos už širmos“, slepiamos, jei neatitinka aplinkos reikalavimų, tėvų lūkesčių ir mūsų pačių idealų. Jei iš jūsų tikisi, kad būsite „rimtuolis“, jūs slepiate gaivališkumą. Jei tikisi, kad būsite “ linksmuolė“ – atmetate liūdesį. Tačiau tokia suskaldyta siela nuolat siekia sugrįžti į vienovę – integruotis.

Įsivaizduokime: jūs esate kukli, tyli ir nedrąsi mergina. Jūs gerai mokotės ir padedate mamai buityje. Taigi, jūsų sąmoningasis „aš“ – būti kuklia, nedrąsia. Taip jūs save matote, taip apie jus kalba visi aplinkiniai. O kaip susikūrė toks jūsų „aš“? Argi jūs niekad neturėjote įžūlių, chuliganiškų impulsų? Turėjote, tik auklėjimo įtakoje anksti vaikystėje išstūmėte šiuos bruožus už savotiškos „širmos“ į pasąmonę. Jūsų pasąmonė yra chuliganiška, o jūs apie tai nė nežinote. Ir štai atėjo paauglystė. Kurį laiką jūs draugavote su panašiu į save vaikinu iš gretimos gimnazijos klasės. Jis – teigiamas, ramus, panašus į jus. Tačiau jis jums kaip draugas ir jums su juo nuobodoka. Ir štai netikėtai jūs aistringai įsimylite savo priešybę: drąsų, įžūlų chuliganą iš gretimos klasės. Kodėl jis chuliganas? Toks jo sąmoningasis „aš“, tokį jis pats save mato ir aplinkiniai. Jis netgi perspėja jus:“žinok, aš nesu geras berniukas“. Tik jis kažkodėl atkreipia ypatingą dėmesį į jus. Įsimyli, kuo jam pačiam nejauku prisipažinti. Ne, jūs nesate eilinė „kekšytė“. Atrodo, jūs jam esate nepanaši į kitas. Jūsų nekaltumas ir aukštos moralinės vertybės neatitinka jo moralės ir pažiūrų. Tačiau kartu ir traukia. Visi jums sako, kad jūs – ne pora. Tačiau kažkodėl būtent tai, kad jis toks skirtingas nuo jūsų, o jūs tokia skirtinga nuo jo, atrodo, tik kaitina jūsų aistrą.

Jūs imate susitikinėti. Ir atrandate įdomų dalyką: pasirodo, jus traukia jį „pataisyti“. Atvesti į gėrį. Jūs tarsi įžiūrite šiame chuligane, kurį visi atstumia, labai gerą asmenybę, tik nerealizuotą. Jūs aiškiai matote, kas slypi jame: jautrus, drovus, švelnus berniukas, nešiojantis įžūlią kaukę. Jūs suvokiate, kad kažkada dėl aršių gyvenimo sąlygų jis turėjo išstumti ir paslėpti už „širmos“ savo jautrumą ir švelnumą. Kitaip jis neišgyventų gatvės sąlygomis: tėtis gėrė, anksti paliko mamą, mama rūpindavosi savo reikalais. Jo „kietumas“ – kaukė. Vaikinas tarsi patiki jumis ir nepaisant savo „kietumo“ kartais parodo jums ir vieną kitą ašarą, ir šiokį tokį jautrumą.

O štai dar įdomesnis dalykas: jūsų chuliganiškas draugas įžiūri jumyse besislepiančią „kazokę“: aktyvią, drąsią, seksualią amazonę! Jis tarsi moko jus išlaisvėti, stumia ir traukia į visokias rizikingas avantiūras. Jūs bijote viso to, tačiau nejučiom imate atskleisti sau kitokią gyvenimo pusę. Toje pusėje kad atsipalaiduotumėte, nesiklausoma Mocarto (kaip jūsų šeimoje), o geriamas alus, rūkoma žolė ir klausomasi metalo. Čia galima drąsiai bučiuotis visiems matant, garsiai keiktis gatvėje ir neužleidinėti vietos praeiviams (kaip jūs įpratote).

Taigi, jūs sutikote vaikiną, kurio situacija kaip veidrodyje atvirkščia jums. Jūs slepiate už „širmos“ chuliganę, o jis slepia už „širmos“ jautrumą ir švelnumą. Tačiau jūsų pasąmonė mato save jo sąmoningajame „aš“, o jo pasąmonė – jūsų sąmoningajame „aš“ mato save. Kiekvienas iš jūsų pasąmoningai, o vėliau ir sąmoningai mato kito „šešėlinę“ pusę ir siekia ją išlaisvinti, gražinti į dienos šviesą. Bet tai nėra altruistinis aktas, o greičiau mainai. Kiekvienas pasąmoningai tikisi, jei jau mano partneris atitinka mano pasąmonę, tai su juo aš irgi atskleisiu ją sau. Kam man to reikia? Tuomet aš tapsiu integruota asmenybe.

Galima paklausti savęs: ar tai – vaisingas procesas? Ar gali žmogus nešiojantis savyje aiškiai išreikštas mano potencijas, atskleisti man mane patį?

Tenka pripažinti, kad tuomet aistra iš tiesų yra ne tik aistra, o yra savotiška „psichoterapija“. O terapija turi savo pabaigą. Ji gali būti sėkminga arba nesėkminga. Sėkmingas santykis mūsų aprašytoje situacijoje atrodytų šitaip: jūs išmokstate laisvumo, seksualumo, drąsos. Jis išmoksta būti jautrus, švelnus. Tačiau ar tuo metu jus vis dar trauktų tas vaikinas? Ar jūs, išlaisvėjusi vis dar trauktumėt jį?

Deja, tikėtina, kad tokia terapinė „sėkmė“ iš tiesų reikštų santykių pabaigą. Jis pasakytų: „dabar tu tapai tokia pat, kaip ir visos“. Ir jūs tartumėt: „na, šitas jautrumas ir švelnumas man gerai pažįstamas sename vaikine“.

O jei ši „terapija“ būtų nesėkminga? Jūs liktumėte drovi, taip ir neišmokusi keiktis, mylėtis kada norite, gerti ir svaigintis? Jis taip ir neišmoktų būti švelnus? Tuomet jūs išsiskirtumėte jausdami neišsipildžiusius troškimus: jūsų asmenybei integruotis nepadėjo vaikščiojantis „elgesio modelis“. Ir tikėtina, kad jūsų lauktų kitoks likimas: susirasti į save panašų vaikiną… Ir imtis darbo, kurio imdavosi Mikelandželas: bandyti iš jo padaryti skulptūrą. Bet kodėl tikėtina, kad rinksitės panašų?

EVOLIUCIONISTŲ POŽIŪRIS: MUS PATRAUKIA PANAŠUMAI IR MES NEATLAIKOME SKIRTUMŲ

Šeimos psichoterapeutai atrado, kad posakis „skirtumai traukia“ anaiptol nereiškia, kad iš šio potraukio gimsta ilgalaikės sąjungos. Atvirkščiai, daugelis stebėjimų parodė, kad yra priešingai: žmonės dažniausiai susiranda vienas kitą pagal panašumą. Šis panašumas apima kelias sferas: panašios šeimų pažiūros, tikėjimai, kultūra; panašūs veido bruožai ir proporcijos; panašus asmenybės brandumas; panašios problemos, neurotiškumo laipsnis; panašus atsiskirimo nuo tėvų laipsnis.

Kodėl mus traukia panašumai? Dėl to, kad mes narcizai ir mylime save patį? Anaiptol. Apsekime be diagnostinių etikečių ir prisiminkime evoliuciją. Partnerio pasirinkimas gamtos buvo sukurtas giminei tęsti. Šiuo atveju, matyt, veikia nesąmoningas įsitikinimas, jeigu kitas panašus į mane – tai ir mūsų genai sklandžiau derės vienas prie kito. Vaidinasi, yra daugiau šansų, kad palikuonys gims sveiki. Ko gero, tai mitas. Tačiau jei kalbame tik apie tokius mitologinius įsitikinimus, tai kuo čia dėta evoliucija? Jeigu mama yra baili, o tėtis – įžūlus, tai tikėtina, kad dalis jų vaikų labai skirsis nuo vieno iš tėvų. Juk pagal genetikos dėsnius tėvų požymiai vaikuose pasiskirsto tam tikra proporcija. Ir štai tie, paveldėję mamos bruožus, šiuo atveju taps nemėgiami tėčio vaikais, jais bus prasčiau rūpinamasi. Jie išmirs. Jei tėvai panašūs, tikėtina, kad didesnė dalis jų vaikų bus panašūs į juos abu. Jie bus abiejų tėvų suprantami, mėgiami, aprūpinti materialiai ir meile. Jų daugiau išliks gyvųjų tarpe. Žinoma, per žmonijos istoriją buvo visokiausių meilės istorijų. Buvo žmonių, kurie pagal pirmame skyriuje aprašytą pavyzdį įsimylėdavo priešybes. Būdavo ir tokių, kuriuos traukdavo panašūs į save. Evoliucine prasme išliko palikuonys tų, kurie buvo gyvybingesni. Jei mes padarysime prielaidą, kad „skirtumų mylėtojai“ palikdavo panašaus skonio palikuonis, tai matyt, kad tokių palikuonių liko mažiau. Evoliucine prasme tie vyrai ir moterys, kurie įsimylėdavo priešybes ir nuo jų pastodavo – „nepasitvirtino“. O štai „panašumų mylėtojai“ paliko po savęs daugiau gyvybingų palikuonių. Evoliucine prasme jie laimėjo. Ir tuo pačiu laimėjo taisyklė „mylėk tai ir mylėkis su tuo, kas pažįstama“.

Kalbėdami apie veidų panašumus tai aišku. O kaip su panašiomis problemomis, neurotiškumo laipsniu ir atsiskirimu nuo tėvų? Ir kaip čia veikia „Mikelandželo efektas“?

ŠEIMOS PSICHOTERAPEUTAI: KAIP SUTARIA MANO IR TAVO NEUROZĖ?

Šeimos psichoterapeutai, tarkime, Murray Bowen, atrado, kad santuokoje dažniausiai susijungia žmonės, panašiai subrendę. Tiksliau, panašiai nesubrendę. Ši branda ar nebranda pasireiškia keliais bruožais: sugebėjimu mąstyti racionaliai, o ne tik veikti emocijų bei nerimo įtakoje; sugebėjimu gyventi nesuverčiant kitam kaltės, o imantis atsakomybės už save; sugebėjimu atsiskirti, nutolti nuo savo tėvų.

Žinoma, nebrandumas šioje srityje yra dalykas gėdingas ir nemalonus. Būti nebrandžiam, kai turi vaidinti suaugusį – nesaugu. Todėl nesaugumas kurį laiką slepiamas „už širmos“. Tik čia „širma“ suprantama ne kaip kelias į pasąmonę, o kaip elementarus nuslėpimas. Tai tarsi „mano asmeninė širma mano ego viduje, kurios turinį aš suvokiu, bet kitiems nerodau. Paaiškėjo, kad dažniausiai susitikę ir ėmę asistuoti vienas kitam nepilnai subrendę žmonės paslepia „už širmos“ savo slaptą reikalavimą: „būk man geruoju tėčiu/gerąją mama“. Viduje jie labai silpnai atsiskiria nuo savo tėvų ir pažiūromis, ir emocijomis. Kaip jiems pavyksta gyventi susituokus? Jei mes prisiminsime pirmą dalį, kur susitinka priešybės, tai ten pasąmoningai siekiama „sujunk mane su mano pasąmone“. O šiuo atveju yra atvirkščiai: „neduok dieve, neleisk man prisiminti mano slaptosios dalies (kurios aš gėdijuosi)“.

Todėl iš partnerio su pavydėtinu atkaklumu bandoma padaryti „tėčio“ ar „mamos“ pakaitalą. Šiuo atveju „skulptoriaus“ slaptas uždavinys skamba šitaip: „iš tiesų man baisiai neramu, kad teko palikti tėvų namus. Tiesą sakant, emociškai aš taip jų ir nepalikau. Tačiau aš padarysiu iš savo sutuoktinio antrą tėvelį/antrą mamytę“. Kaip?

Žinoma, paprasčiau būtų tiesiog susirasti sau „mamytę“ ar „tėvelį“ gatavame pavidale. Tačiau mes juk susitarėme, kad dažniausiai mus patraukia panašūs į mus žmonės, o savo gėdingą neurotiškumą mes slepiame. Taigi, jeigu aš paslapčia nuo visų jaučiuosi nebrandus, nevyriškas, nerimastingas, mamos paliktas berniukas, aš to nedemonstruosiu, bet pasąmoningai bandysiu iš savo žmonos padaryti „mamą“. Kaip? Per užuominas, priekaištus, jei ji elgsis ne taip. Pats aš tik kurį laiką vaidinsiu „super vyrą“ – tik tam, kad ją suviliočiau. Juk aš jaučiu, kad jai to reikia. O kodėl aš tai jaučiu?

Todėl, kad tikėtina, jog mano išrinktoji tik vaidina brandžią moterį. Juk jos brandumas greičiausiai toks, kaip ir mano. Sielos gilumoje ji slepia nuo manęs prie tėvų prisirišusią nesavarankišką mergaitę, kuri iš pradžių patiki, kad aš – supermenas. O po to nusivilia. Ir bando mane „pataisyti“, iškalti iš manęs savo idealaus tėčio skulptūrą! Kaip? Ašaromis, palyginimais, užuominomis.

Kaip matote, šiuo atveju susitiko „dvi neurozės“, bandančios iš pradžių suvilioti ir paguosti vienas kitą („žiūrėk, aš tas, kurio tau reikia“), o vėliau siekiančios padaryti iš kito tai, ko man taip trūksta. Ir visa tai vyksta su tam tikra apgavystės doze, kuri vadinama „meilės pinklės“.

Prie ko veda tokia dviejų apgavikų sąjunga? Viena išeitis – vis gausėjantys konfliktai, „kaukių nusimetimas“, po to nusivylimai, tuomet skyrybos, tada naujo partnerio paieška…

Kita išeitis – branda.

HUMANISTINĖ PSICHOLOGIJA: SIEKIMAS TAPTI TUO, KUO GALIME TAPTI

Nepaisant to, kad dauguma žmonių turi visokių „širmų“ savo viduje ir labai skausmingai ištraukia iš jų paslėptus savo jausmus bei norus, už viso to slypi labai sveika tendencija. Ją nagrinėja humanistinė psichologija. Tai siekis vystytis, integruotis, tapti tuo, kuo mes tik galime tapti. Bandydami „ištraukti“ iš savo sutuoktinio, kaip iš marmuro gabalo, savo idealą, mes dažniausiai nusiviliame. Tačiau šis nusivylimas – svarbi brandos dalis, nes verčia mus atsigręžti į save ir paklausti savęs: o kas gi aš toks esu? Ko man iš tiesų reikia? Ir ko gi aš iš tiesų siekiau?

Kai nedrąsi, kukli mergaitė iš pradžių įsimylėjo chuliganą, ji tikėjosi, kad jis „pagydys“ ją vien savo buvimu. Tai nepavyko. Ji verkė.

Kai ji susirado panašų į save vaikiną ir kurį laiką abu vaidino brandą, jie galų gale susipyko: už “širmos” slėpėsi tos pačios problemos ir idealaus tėčio ji nerado. O jis nerado joje idealios mamos. Jie tik pykdavosi.

Tačiau verkdama ir pykdamasi ji mokėsi santykių. Jos reali kompetencija: susipažinti, palaikyti ryšius, būti atvirai, išsakyti, ką jauti, paleisti sutuoktinį – išaugo. Ir per nusivylimus ji suprato, kad reikalas visai ne partneryje. Tiesiog ji siekdavo kažkokio idealo, kurio nėra. Jai išvis nereikėjo ieškoti idealo, tereikėjo įsijausti į save, suprasti, kuomet ji paslapčia nuo visų tampa drąsi… Kada nori ne to, ko nori mama, o kažko savo… Kada ji jaučiasi, jog jos gabumai ir kompetencija perauga tą darbą, kurį ji dirba… Ir galiausiai, kad ji tiesiog priima save – tokią, kuri buvo sumanyta. O visai ne tą skulptūrą, kurią iš jos norėjo padaryti jos mama ar jos partneriai.

Ir tuomet įvyksta stebuklas, be jokio skulptoriaus tai, kas nereikalinga, ima kristi gabalais. Ir štai ji stovi prieš mus visai ne tokia, kaip kitos. Visai nepanaši į graikų skulptūras vien tuo, kad yra gyva. Kokia ir buvo sumanyta.