Išmokyk mane jausti skausmą.
Didelį, mažą, bet kokį.
Aš noriu perleisti jį per save ir paleisti.

Išmokyk mane kalbėti garsiai netgi tada, kai kiti tyli.

Man nereikia neribotų galimybių. Duok man paprastų, žmogiškų, kad greičiau prarasčiau iliuzijas.

Nereikia amžino gyvenimo! Tegul mano laikas būna ribotas ir dėl to dar vertingesnis.

Aš prašau netobulumo,
kad mane mylėtų
neužkeldami ant pjedestalo.

Nereikia dangiškos didybės. Padaryk mane žemišku žmogumi, sugebančiu tilpti glėbyje.

Nereikia susižavėjimo! Padovanok paprasčiausios meilės. Šią akimirką.

Nereikia daug įvairių dalykų.
Duok man vieno ir to paties!
Kad tūkstantąjį kartą eidama tuo pačiu keliu pagaliau susimąstyčiau.

Išmokyk mane mylėti paprastus dalykus.
Nes jie lygiai tokie pat beprasmiški,
kaip ir sudėtingi, bet reikalauja mažiau jėgų.

Aš prašau nejaukių akimirkų, kad galėčiau su jauduliu žiūrėti mylimiesiems į akis. Aš prašau bejėgiškumo. Kaipgi kitaip aš pastebėsiu ištiestą ranką?

Išmokyk mane pasiduoti.
Išmokyk mane klysti.
Išmokyk mane abejoti.

Ir prašau tavęs, nereikia paprasčiau. Padaryk aiškiau.

Duok dėmesingumo įsiklausyti, įsijausti į tai, kas vyksta. Tegu subtilūs dalykai pavirsta stipriais.

Aš prašau senatvės, kad nustočiau apsimetinėti.

Padėk man žingsniuoti nuo tikslo prie tikslo. Padovanok tuštumą, iš kurios gimsta visi dalykai.

Suteik man jėgų išlaikyti savo normalumą, kad nustočiau ieškoti tragedijos ten, kur galima tiesiog iškvėpti.

Viešpatie, ačiū, kad tu esi. O jeigu ne tu, tai bent jau idėja ar užuomina apie tave. Ir galimybė ieškoti tavęs.
Ir jeigu aš – viso labo tik tuštumos gniūžtė, pamiršusi apie vienybę su visata, prašau tavęs, primink man apie tai atsargiai.

Ir dar,
išmokyk mane verkti prie nepažįstamų.
Kada man to norėsis.

Aglaja Datešidzė

Vertė Dalia Lapinienė