Kai aš gimdžiau, stengiausi išvengti gydytojų. Visai ne dėl to, kad būčiau įtarinėjusi, kad jie turi kokių nors blogų ketinimų. Aš tiesiog stengiausi išvengti jų mąstymo būdo. Gydytojo smegenys išlavintos pastebėti simptomus, o po to atlikti analizę ir paskirti atitinkamą gydymą. Man visa tai, kas vyksta gimdymo metu – gyvenimas, o ne ligos simptomų rinkinys. Bet šis tekstas ne apie gimdymą, o apie mąstymo algoritmą, pagal kurį vietoj gyvenimo matome simptomų fragmentus.

Kada sutelkiame dėmesį į vienus dalykus, atsitraukiame nuo kitų. Mūsų prigimtis yra neįtikėtinai išmintinga ir gili. Ją mes galime matyti, pavyzdžiui, gimdymo metu, kada visi mechanizmai ir visos stichijos veikia patikimai susiderinę. Hormonų chemija, jausmai, kūno reakcijos, pokyčiai audiniuose ir nuotaikų pasikeitimai, pulso ir jausmų svyravimai – visa tai turi prasmę, savo partiją, savo vaidmenį.

Šių laikų nukrypimas į hedonizmą ir mėgavimąsi kiekvienu gyvenimo momentu nepalieka vietos liūdesiui, abejonėms, skausmui, sielvartui. Kada kalbama apie „gyventi momente“, dažniausiai turima omenyje, kad visos akimirkos kaip viena turėtų būti švelniai džiaugsmingos ir apgaubtos pastelinių atspalvių. Straipsnių apie „būti pykčio ir savęs gailėjimosi momente“ nėra. Visi jausmai padalinti į gerus ir blogus. Taigi, taip vadinamus gerus jausmus mes turėtume patirti nuolatos – keisdami maršrutą į darbą, žiūrėdami į dangų ir mėgaudamiesi rudeniniais lapais. O taip vadinamųjų blogų jausmų patirti nereikėtų, ne. Pasitaiko netgi itin protingų ekspertų, kurie rekomenduoja ir siūlo „nejausti“ – „nereikia pavydėti“, „ko jūs pykstate“, „ar jums yra dėl ko liūdėti“. Ir iš tiesų, šie žmonės įsitikinę, kad jeigu jie pasakys „nesielvartauk“, aš nustosiu sielvartauti. Tarsi jie pasakytų: „nustok sirgti“, ir aš tą pačią akimirką pagyčiau nuo širdies ydos.

Šis derinukas – „negatyvo“ baimė ir polinkis su gydytojo atidumu visur matyti simptomą bei nedelsiant jį šalinti – skamba gąsdinančiai. Maži vaikai nuostabiai iliustruoja, kaip audringai ir su kokiu įkvėpimu mes džiaugiamės ir kaip stipriai ir giliai mes liūdime. Ir kaip tobulai tai dera tarpusavyje. Vaikas, kuris nenumaldomai rauda po dvylika kartų per dieną, lieka laiminga būtybė iki to laiko, kol mama nepradeda dainelės „Užtenka verkti!“. O mes, suaugę, po pusdienio melancholijos mintyse jau kalame save prie gėdos stulpo.

Skausmo išmintis gelbsti mus nuo apsinuodijimo, išganingas slogutis neleidžia persitempti, pyktis mobilizuoja jėgas, sielvartas veda už rankos per nepakeliamas situacijas, nuoskauda išveda iš konflikto, įniršis veda į konfliktą, nepakantumas išstumia iš nemalonumo, nekantrumas stumia tikslo link. Pabandykime nepabijoti ir pabūti savimi. Man šiandien liūdna. Nėra nuotaikos. Nieko nenoriu veikti. Esu pikta, geriau nejudinkite. Nematau prasmės. Gaila savęs. Ir gėda dėl to, taip.

Tai nemadinga – madinga būti pozityviam, susikaupusiam ir dirbti vien mylimus, teikiančius malonumą darbus. Netgi katės dėžutę turėtume valyti su spindinčia šypsena. Negalima širsti ant vyro, susierzinti dėl vaikų, negalima pavargti nuo darbų, kaltinti tėvų, turėti lūkesčių. Negalima būti kurčiam, nevaisingam, turėti širdies ydą, negalima būti prievartos auka, kentėti nuo epilepsijos, gailėtis savęs.

Bet štai. Kol gyvename baimindamiesi, kad štai, jeigu tik leisiu sau tai jausti, iš karto viršų ima siaubas – tol gyvename įkalinti baisioje paslaptyje. Kuri iš tiesų visai ne paslaptis ir ji skamba maždaug taip: „jeigu aš sau leisiu, tai nebegalėsiu sustoti“.

O paradoksas toks. Kai leidžiame sau pabūti negatyviais – tai tarsi panirimas į dugną, tai šuolis į gylį, paliekant komforto zoną kažkur toli. Tas, kuris leido sau tokį šuolį, žino, kad jis iš ten sugrįš. Mama skambina man ir sako: „Na, tu neliūdėk“. O aš atsakau jai: „Ne, aš paliūdėsiu. Aš žinau, kas bus po to.“

Neklijuoti sau diagnozių. Tiesiog pabūti. Užsidegti, blokštis, bandyti, visiems pasakoti, švytėti, susimauti, nusivilti, gėdytis, dalintis, mokytis, atgimti.

Vertė Dalia Lapinienė, autorė Olga Nečajeva.