Kai jaunus medikus moko diagnostikos meno, jie privalo mintinai išvardyti, iš ko susideda susitikimas su pacientu:

Ligos istorija (anamnesnis morbi) – kaip susirgo, kokie simptomai, kaip gydėsi;

Gyvenimo istorija (anamnesis vitae) – iš kur kilęs, kuo sirgo tėvai, kaip vystėsi, kokios gyvenimo sąlygos, darbovietės, išsilavinimas, šeimos gyvenimas;

Apžiūra (inspekcija) – sudėjimas, odos spalva, gleivinių būklė;

Išklausymas (auskultacija) – koks balsas, ar yra karkalų, koks kvėpavimas;

Apčiuopa (palpacija) – kokia oda ir vidaus organai;

Stuksenimas (perkusija) – kaip skamba plaučių, širdies plotas, pilvo organai ritmiškai stuksenant;

Specialieji tyrimai.

Patyrę gydytojai visą tai daro greitai. Diagnozę jie nustato vis tiksliau, nes jiems vis dažniau ima talkinti intuicija. Jų tikslas – nustatyti ligą ir paskirti gydymą.

Kai jaunus vaikinus ir merginas išleidžia į gyvenimą, jų niekas nemokina, kaip turi praeiti pasimatymas. Todėl svarbiausias jų rūpestis: “ką man dabar daryti”? Viskas atseit turi vykti instinktyviai, „meilės mokytojas“ pas mus yra blogas žodis, tačiau bent vienas iš jaunų žmonių kažkokiu tai būdu turi būti „labiau patyręs“ už kitą. Kaip – tai jo reikalas. Patyrę žmonės, turėję daug partnerių, „diagnozuoja“, ar jiems tinka partneris, ar ne, vis greičiau ir galų gale – intuityviai. Meilės ligos gydomos vis greičiau. Priešingu atveju dažni nusivylimai: meilės diagnozė nepasitvirtina.

Ką gi, medikus mokina kelis metus, įsimylėjusių nemokina išvis.

Tuo tarpu ideali pažintis su kitos lyties atstovu taip pat susideda iš labai panašių stadijų. Pažinties pradžioje žmonės dažniausiai apžiūri vienas kitą. Tuo pačiu metu jie privalo leistis būti apžiūrimi. Todėl vakarėlyje, klube ar kitur susipažinti nusiteikęs žmogus užima gerą vietą – tokią, iš kurios galės apžiūrėti visus likusius. Tuo pat metu jis turi atrodyti ryškiau už kitus ir judesiais bei garsiu juoku pritraukti kitų dėmesį. Merginos privalo demonstruoti savo figūros, plaukų ir kitų vietų privalumus, o vyrai – savo gerą sudėjimą ir tvarkingus rūbus. Pozos turi būti erotiškos (merginoms) ar atsainios (vaikinams). Jei tinkamas objektas pastebėtas, apžiūra (inspekcija) baigta.

Vėliau prasideda arba šokis (apčiuopa – palpacija ir stuksenimas – perkusija), arba pokalbis (auskultacija). Palpacijos ir perkusijos, t,y, šokio metu įvertinamos intymesnės detalės: koks yra jo ar jos rankos prislietimas – drėgnas, šaltas, slidus, karštas, sausas, tvirtas, švelnus. Stuksenimą atstoja ritmo jausmas, ar pataiko jis šokdamas į taktą, ar mūsų kūnai dera vienas prie kito, ar nelipame mes vienas kitam ant kojos. Po gero šokio ir malonaus rankų prisilietimo baigiasi antra testų grupė.

Išklausymo – auskultacijos – metu įvertinamas partnerio balsas ir intelektas. Ar jis kalba miaukiančiu, ar užkimusiu, ar griežtu, ar švelniu balsu, ar tembras skamba pakankamai maloniai? O kaip su jo žodynu? Juk iš kelių sakinių ir balso mes jau susidarome įspūdį apie partnerio intelektą ir kultūrinį lygį: „ Ai, žinai, tipo su tokiu čiuvaku čia atvariau, gal nori pasiglamžyti, che-che?“ ; „Vau! Tu čia pirmą kartą? Baik juokus, būčiau pastebėjęs!” Ir štai jau po kelių sakinių auskultacija būna baigta: atkrito arba praėjo testą.

Vėliau prasideda istorijos. Gera ligos istorija – anamnesis morbi – tai tokia, kurioje prisipažįstama, kad partneris patiko: “tu man patinki“, „man su tavimi gera“, o jei tai ne pirmas pasimatymas – „aš apie tave galvojau“, „aš tave įsimylėjau“. Nes pageidaujama liga tai susižavėjimas, o mažiausiai – patikimas. Tai labai svarbi dalis, kadangi jei tokios ligos nėra, tai greičiausiai reikia siųsti pacientą lauk.

Anamnesis vitae – gyvenimo istorija – nebūtina dalis sekančiam testui, tačiau daug ką galinti pasakyti apie tai, koks tai žmogus, iš kur jis kilęs, koks jo tikėjimas, pažiūros, kilmė, išsilavinimas – visa tai gali būti svarbu, jei nusimato rimti santykiai. Kuo gyvenimo istorija panašesnė į tavo, tuo didesnė tikimybė, kad tai – rimtai ir ilgam.

O štai specialių tyrimų dalis – bučiniai, intymios glamonės. Jie atstoja kraujo ir šlapimo tyrimą. Vietoj klinikinės laboratorijos galvoje mes turime taip vadinamas „uodžiamąsias smegenis“. Čia patikrinamas partnerio kvapas, seilių ir odos skonis, kurių metu mūsų pasąmonė įvertina, kiek testosterono, estrogenų ar oksitocino, o gal dar mokslui nežinomų, bet mums reikalingų medžiagų turi kitas. Tai labai svarbus testas, nes pagal statistiką JAV daugiau nei pusė susipažinusių jaunuolių išsiskiria po pirmo pasibučiavimo.

Ir pagaliau – seksas. Šis testas įvertina dar daugiau – egoistas ar altruistas; kantrus ar skubantis; begėdiškai laisvas ar suvaržytas; jautrus ar šiurkštus. Mūsų lyties organai nemoka meluoti. Ir šie tyrimai, nors ir neprilygsta branduoliniam magnetiniam rezonansui (“o gal jis šiuo metu galvoja apie kitą?”), tačiau pakankamai gerai atsako į klausimą, ar mes tinkame vienas kitam?

Ir štai pagaliau, įvertinus visą šią informaciją, mes diagnozuojame: mūsų tas žmogus, ar ne. Ir jei diagnozė pasitvirtina, tuomet prasideda gydymas. Mes gydome viens kitą nuo įsimylėjimo. Kartais gydymas būna trumpas ir įsimylėjimas pasibaigia po kelių mėnesių ar metų. O kartais įsimylėjimo ligos nepavyksta pagydyti, ir ji perauga į lėtinę formą – prieraišią meilę. Sako, mokslininkai jau arti to, kad mus būtų galima išgydyti ir nuo prieraišios meilės. Tačiau mes nesame lengvi pacientai. O pasveikę kažkaip labai jau dažnai pavydime sergantiems.

Olegas Lapinas