Nuostabi sistema egzistuoja mūsų mokyklose ir universitetuose. Ši sistema labai išaiškėja, kai mokiniai ir studentai laiko egzaminus, gina bakalaurinius darbus bei priduoda projektus. Vargsta, naktimis nemiega, šeimos narius prie kompiuterių laiko… ir gauna skeptiškas dėstytojų bei mokytojų minas ir vos ne vos – septynetus.

Žinoma, pasitaiko mokinių nedirbančių. Ir studentų, savo darbus nuperkančių už kelis šimtus ar daugiau eurų. Tačiau kai gabius ir pagirtinus vaikus bei jaunuolius ima “sodinti”- skaudu pasidaro. Ir ne tik dėl to, kad tai gali būti tavo šeimos nariai. O dėl to, kad sistema, pagal kurią vertina universitetas ar mokykla savo mokinius stebina savo psichologiniu neraštingumu.

Mūsų mokyklose ir universitetuose būti pagirtam už tai, kad kažką darai geriau, nei vakar – tai labai retas atvejis. Tyrimai, daug kartų daryti psichologų, patvirtino: kai mokiniams netgi užkeliami pažymiai, jie iš tikrųjų ima mokytis geriau. Nes jiems vystosi motyvacija tai daryti. Mūsų mokytojai kažkodėl šito nežino, tik aikčioja: kodėl tu toks gabus, bet tingi? O kas atsitiktų, jei mokytoja neuždavinėtų šio klausimo, o imtų ir pagirtų tingintį moksleivį: „matai, šiandien tu geriau uždavinį padarei – užsitarnavai daugiau“?

Mokytojas, peržiūrėjęs mano dukros projektą apie miesto oro užterštumą, nepaliko jai motyvo toliau rašyti projektus gerai. Jis neklausė, iki kelintos valandos ryto ji suvedinėjo duomenis į „Exelį“, nesiteiravo, kiek ji praleido gatvėje, skaičiuodama pravažiuojančias mašinas. Jis su skeptiška veido išraiška pažiūrėjo darbą ir parašė septynis. Nes mano dukra neturi labai darbščios reputacijos. Netgi jos sesuo, šiaip  gana skeptiškas žmogus, nustebo – aiškiai darbas neįvertintas. Ir pridūrė: „Tu ką, tėveli, nežinai, kaip mokytojai žemina moksleivius, kaip jie neįvertina mokinių?“, „Ar visi mokytojai ?“, „Na ne, štai rusų kalbos mokytoja mane giria“ – prisiminė dukra.

Tiesa, nepagalvokite, kad dukra man skundžiasi. Ne, ji labai savikritiškai pasakė: „ai, apsiramink, tėveli, kiti mokiniai dirbo daugiau už mane“. Ji nekaltina mokytojų. Kaltinu aš, ir ne mokytojus, o sistemą.

Paklausęs savęs, kokius mokytojus aš labiausiai atsimenu iš mokyklos laikų, aš supratau, kad labiausiai man įsiminė du. Literatūros mokytoja, kuri girdavo mano rašinius, ir fizinio lavinimo mokytojas. Tinklinio sekcijos treneris, kuris mane vieną valandą per treniruotę stebėjo ketvirtoje klasėje, pasakė : „gali  daugiau nebeateiti“. Nesisekdavo man nei sportas, nei fizinis, uždusdavau. Ir noro treniruotis nebuvo jokio. Dešimtoje klasėje mokyklos fizinio lavinimo mokytojas pastebėjo, kad man reikėtų bėgioti, ir per metus aš pradėjęs bėgioti krosus – tapau vienas iš geresnių bėgikų. O drauge ir prisitraukimų daugiausiai padarydavau. Kodėl? Todėl, kad mokytojas mane gyrė – netgi buvo paprašęs mažiukams pamoką pravesti. Ir man atsirado motyvas būti geresniu. Šis motyvas padėjo man mokyklą su aukso medaliu baigti. O universitetą – su raudonu diplomu.

Dėstytojai, kuriems mano žmona socialinių mokslų fakultete gynė bakalaurinį apie vyrų smurtą prieš moteris, kažkodėl šito nežinojo. Žmona gavo labai gerą vadovės įvertinimą. O štai per gynimą dėstytojai neįvertino nei  vadovės pagyrų, nei grupiokių aukštos nuomonės apie žmonos gabumus. Nesvarbu, kad savaičių savaitėmis ji sėdėdavo prie kompiuterio, bėgiodavo po moterų pensioną ir dalindavo anketas. „Per mažai tiriamųjų, per plačios išvados“ – toks buvo verdiktas – o tiriamųjų buvo lygiai tiek, kiek nurodė darbo vadovė. Ir – septintukas. Tiesa, apie smurtą dėstytojas  uždavė žmonai genialų klausimą: „o ką, moterys prieš vyrus nesmurtauja?“. Grįžusi namo žmona verkė. Ji to nesitikėjo. Kitą dieną ji aprimo, juolab buvo panašu, kad vertino ne studentus, o darbo vadovus. Vertino – o ne skatino.

Taigi, ką mes turime? Įsižeidusį psichoterapeutą O. Lapiną, kurio dukros ir žmonos nevertina priekabūs dėstytojai? Tačiau nepaisant mano įsižeidimų, aš noriu pastebėti, kai kuriuos man pasirodžiusius dalykus. Ir, kas įdomu, persižegnojus šie pasirodymai nenyksta.

Pirma: sistema, kuri šiuo metu egzistuoja man žinomose ir šiaip gerbiamose mokymo įstaigose – tai vis ta pati sena tarybinė vertinanti sistema. Ji suskirsto mokinius ir studentus į kategorijas: geri, vidutiniai, silpni. Ir tuomet, kai studentas ar mokinys įgyja tam tikrą reputaciją, dėstytojai ir mokytojai rašo jam patvirtinančius šią reputaciją pažymius. Iš esmės jų vertinimai tokie: „aš rašau tau tiek, ko tu vertas“. (Vertas mano, dėstytojo,  akimis, žinoma)

Antra: sistema neatlieka to, kam ji ir sukurta – ji nepalaiko pastangų ir siekimo tobulėti. Toks siekimas grįstas gana paprasta taisykle: žmogus daro noriai ir gerai tai, kame jaučia progresą. Jei kažkas daro šiandien viena klaida mažiau, nei vakar, dėstytojas turi tai pastebėti. Aš įsitikinau, kad tokiu būdu galima ir  imbicilą  išmokyti rašyti – pats  dariau tai, dirbdamas psichiatrinėje ligoninėje.

Trečia: „Reiklus“, bet nesakantis mokiniams daugiau gerų dalykų, nei jie šiandien nusipelnė, dėstytojas, mano akimis žiūrint, yra negabus dėstytojas. Gal jis gabus mokslininkas, gal turi užaštrintą teisybės jausmą. Tačiau geras dėstytojas, mano akimis, yra ne tiek reiklus, kiek pozityvus. Jis yra toks, po kurio pamokų  mokiniai  nori ateiti vėl ir vėl. Mitas apie „žiaurų ir reiklų“, ir labai teisingą dėstytoją – tai analogija „griežtą ir per užpakalį mušantį tėvelį“ prisimenančių  žmonių. Kaip vadinasi mušimo nostalgiją jaučiantys žmonės – jūs žinote patys.

Mano akimis žiūrint, verkti verčiantis mokytojas ar dėstytojas demonstruoja sadistinį elgesį ir atbaido mokinius nuo savo dalyko.  Mokykla ir universitetai – ne vienam žmogui stresą kelianti ir nemėgiama vieta. Mano akimis, tai pedagogikos iškraipymas.

Ketvirta: galima tikėti ar netikėti nuomonėmis. Tačiau negalima ignoruoti mokslo. Psichologija – mokslas, ir jei ji sako, kad žmonės mokosi geriau giriami – reikia taip ir daryti. Štai mūsų pažįstamų atvejis. Lietuvių berniukas M. su mama atvažiuoja į Jungtines Valstijas. Gyventi ir mokytis. Kalbos beveik nemoka. Ir per anglų kalbos kontrolinį padaro penkiasdešimt šešias klaidas. Po kelių dienų – pakartotinas kontrolinis – penkiasdešimt keturios klaidos. Ir ką jūs manote? Mokytoja apačioje parašo: ”Šaunuoli, M, klaidų padarei dviem mažiau!” Ir štai dabar praėjus metams, M.- labai geras mokinys klasėje.

“Tad tegul visi tokie ir  važiuoja į Valstijas!”- sušuks supykę pedagogai.- Ar jūs žinote, kokie mūsų dideli krūviai ir maži atlyginimai? Žinome. Pats esu dėstytojų šeimoje augęs ir esu vieno universiteto dėstytojas. O dėl važiavimo į užsienį- jau daug taip ir daro. Na nevertina čia pastangų- suprantate? Reputacija mūsų ne ta.. Tačiau nedidelis žingsnis į progresą yra. Jei jau stojančiųjų  skaičiai auga.

autorius Olegas Lapinas.