Ir štai paaiškėja, kad vyras negali pakęsti jos tono. Jis tiesiog užsidaro ir tyli. Tuomet moteriai pasidaro nejauku ir ji ima jaustis nesuprasta… Jie tarsi susvetimėja, tarsi patenka į tunelį be išeities. Kas čia vyksta?

Dažnai moteriai tuomet atrodo, kad:

Vyras abejingas tam, ko ji prašo;

Kad jis specialiai nori ją pakankinti tylėjimu, nes ji to nepakenčia;

Kad ji pati yra bloga, nenormali ir psichopatiška, jei vyras taip reaguoja.

Visos šios išvados optimizmo nesuteikia, o į bandymus pasiaiškinti vyras atsako dar didesniu užsidarymu.

Pakalbėjus su vyru tokiais atvejais dažniausiai paaiškėja, kad vyras jaučiasi kaltinamas. Aiškinant vyrui, kad moteris neketino jo kaltinti, o tiesiog reiškė savo pačios nesaugumą ar neviltį, vyras kiek nustemba. Juk kai moteris pakeltu tonu sakė jam: “Ar tu matei vaiko dienoraštį?! Ar tu nemanai, kad jis liks antriems metams?” – jis aiškiai girdėjo jos balse kaltinimą! Jis girdėjo štai ką: “Tu esi blogas tėvas! Daryk ką nors, nes esi vyras ir tai dar ir tavo vaikas! Daryk ką nors tuoj pat su vaiku, bet žinok, kad tu blogai jį prižiūri!”

Vyro tylėjimas anaiptol nereiškia, kad jam nerūpi vaiko pažymiai. Ir nieku gyvu jis nenori kankinti žmonos tylėjimu. Jis tiesiog užsidaro nuo nemalonios nerimo ir pykčio bangos, kuri kyla jo pilvo viršuje ir krūtinėje. O kai vyrai nerimauja, jie dažniausiai negali kalbėti.

Paklauskime vyro, kaip jis norėtų gauti šią informaciją iš moters lūpų. Štai ką jis pasakys: “Tegul ji pasako ramiai: man atrodo, kad vaikui pablogėjo pažymiai. Ką darome?”

O dar geriau būtų taip: “Žinau, kad tu esi labai sumanus tėvas. Padėk man ir šį kartą – patark, kaip vaikui geriau užbaigti šiuos metus!”

Vyras pageidauja dviejų dalykų: ramaus tono ir jo, kaip tėvo, pripažinimo. Tuomet jis pasiruošęs tinkamu metu – ne dabar, žinoma, – kalnus nuversti.

Tačiau būtent šių dalykų nepatenkinta žmona jam suteikti negali. Kodėl?

Pirmiausiai todėl, kad moterys, pajutusios nemalonų nerimą, kaip tik linksta kalbėti emociškai įkrautu balsu. Moterys nelabai mėgsta tylėti, kai bloga viduje ir nelabai paiso, kad jų emocijų raiška būtų konstruktyvi ir rami. Kalbėti ramiu tonu joms reikštų netikrumą. Joms dažniausiai tai tiesiog neišeina. Jei jų paklausi, kokios reakcijos jos tikisi iš vyrų, jos ne visuomet pasako: “Tegul tuoj pat bėga ir sėda su vaiku prie vadovėlio.” Anaiptol.

Tegul parodo, kad jam irgi tai rūpi;

Tegul jis irgi pasinervina! – Man tuomet ramiau;

Tegul apkabina mane ir nuramina;

Tegul pašneka su manimi apie vaiką;

Tegul parodo, kad jis suprato, jog man neramu.

O kodėl vis dėlto vyras negirdi šių norų moters balse? Kodėl jis girdi tik kritiką?

Taip atsitinka, ko gero, todėl, kad moters balse iš tiesų persipynė dvi būsenos. Viena būsena – tai pačios moters vaikiškasis nusivylimas ir nerimas: “Man – mažai mergaitei – dabar nesaugu, bloga, aš neturiu jėgų”. O antras moters balse skambantis balsas – kritiškas tėviškasis: “Kaip nė gėda – tu esi suaugusi, tu turi vyrą, tu esi bloga mama!”. Iš esmės šis kritiškas balsas kritikuoja pačią moterį – jos vaikiškąją dalį. Tačiau mūsų psichika nemėgsta susiskaidymo. Abu balsai – “apatinė” vaikiška neviltis ir “viršutinė“ tėviška kritika – susilieja į vieną balsą, o vyrauja jame kritiškasis. Jį ir išgirsta vyras. Jis nežino, kad to nereikia priimti asmeniškai. Jam reikia įžvelgti po šiuo balsu pasislėpusią moters neviltį ir pasakyti: “Raminkis – aš su tavimi”. Tiesa, situacija pati keisčias, jei jam ilgai tylint moteris netenka kantrybės ir pravirksta – jos balsas momentaliai pasikečia! Jame skamba tik silpna nuskriausta mergaitė. Vyras dabar nebejaučia nerimo, o ima moterį guosti. Jis pagaliu išgirsta tai, ko negirdėjo pradžioje – moteris pirmiausiai prašo pagalbos! O jos kritiškos gaidelės balse – tai tik paviršius, reakcija, maskuotė! Taip, kartais tam, kad nesijaustų silpni ir bejėgiai, žmonės ima pykti. Pykdami jie tarsi paneigia, užmaskuoja viduje tūnantį silpnumą, neviltį ir nerimą.

Tai kaip gaunasi? Geriau tegul moteris, norinti vyro supratimo, pravirksta?

Kaip bebūtų keista, taip. Tuomet vyras nejaustų nerimo, o instinktyviai imtų moterį guosti ir globoti… Jei tik tai netaptų spektakliu, isterija, į kurią vyras pasakytų: “Baik tas scenas, aš jomis netikiu!”

Ašaros geros tuomet, kai jos tikros. Nieku gyvu tai nėra idealas. Tačiau mes juk kalbame ne apie idealų santykį, o apie santykį, geresnį už “aš nerimauju, o jis tyli”. Santykis “aš pravirkau, o jis guodžia” – geresnis, tiesa? Ir tai – tik kelio pradžia, tik žingsnis į suartėjimą, kurio pabaigoje švyti išėjimas iš tunelio – vienybė.

Olegas Lapinas