Nepaisydami didelės skyrybų statistikos žmonės atkakliai tuokiasi. Peržengę per pirmuosius keturis bendro gyvenimo metus didelė dalis porų išsiskiria. Išsiskiria ne tik pas mus, bet ir islamo, ir induizmo, ir laukinių papročių kraštuose. Tačiau praėjus tam tikram laikui nemaža dalis tuokiasi vėl. Ko gi mes siekiame tuokdamiesi?
Siekis pas mus visus panašus. Ne pinigai. Santuokos iš išskaičiavimo, organizuotos tėvų, po truputį traukiasi užmarštin. Viskas atsitinka kitaip – iš impulso. Mes tiesiog sėdime darbe, pakeliame nuo kompiuterio akis į kitos lyties atstovę (-ą) ir suprantame: tai – mūsų žmogus! Po šio mistiško žingsnio mes imame to žmogaus ilgėtis, o kadangi ilgai ilgėtis nebemokame, siūlome kuo greičiau susimesti daiktus. Vadiname tai santuoka iš meilės. Jai sustiprinti ir sau pratęsti mums prireikia vaikų. Dabar jau santuokai turime antrą rimtą pagrindą – gyventi dėl vaikų. O kur vaikai, ten ir lizdas, todėl imame paskolą, kurią reikia atiduoti. Tuomet santuokai palaikyti atsiranda trečias akstinas – ekonominis. Ir jei meilei, vaikams ir ekonomikai mums nebereikia kito žmogaus, mes skiriamės. Tačiau mes negalime būti vienų vieni, mums reikia, kad kas nors mus mylėtų, gerbtų ir nuspalvintų pilkus vienišus vakarus. Tad mes tuokiamės vėl.
Antrą kartą susituokę mes būname apdairesni, todėl antrosios santuokos dažniausiai būna sėkmingesnės. Ir mums ne motais, kodėl taip yra, jei mums gerai. Tačiau jei mums ir čia yra blogai, jei mūsų santuokos būna labai panašios viena į kitą, mums tenka gilintis į savo sielą ir ieškoti motyvų.
Taip, meilė, pagarba, vaistas nuo vienatvės. Tačiau visa tai – paviršiniai motyvai. Matyt, yra dar motyvų gilesnių ir jie paaiškina, kodėl mes į partnerius renkamės vis panašius žmones. Ir šie gilesni motyvai susiję su mūsų slaptąja sielos dalimi. Su ta, apie kurią mes nekalbame su niekuo, ir kartais nekalbame su pačiu savimi.
Dažniausiai šie mūsų motyvai – bandymas atlikti tris dideles užduotis:
- Sustiprinti tą sielos dalį, kuria mes didžiuojamės;
- Atsverti tą sielos dalį, kurios mes gėdijamės;
- Dar labiau užmaskuoti tą savo sielos dalį, kurios išviešinimo mes bijome.
Įdomu tai, kad visus tuos uždavinius mes įsigudriname atlikti tuo pačiu metu! Mūsų pasąmonė nesuklysdama atrenka būtent tuos partnerius, su kuriais tai įmanoma padaryti greitai ir efektingai.
Kada mes siekiame sustiprinti savo pasididžiavimą?
Kai žinome, jog ši savybė – mūsų puošmena. Jeigu šis pasididžiavimas labai matomas, mums nereikia partnerio. Tačiau jei šis pasididžiavimas – sielos savybė, ją gali išryškinti tik žmogus, turintys priešingą charakterį. Štai moteris, turinti stiprų moteriškumo pradą – linkusi globoti, rūpintis ir maitinti – pasirenka vyrus, kurie yra silpni, priklausomi ir nesavarankiški. Jų pagalba ji gali sustiprinti savo motiniškumą ir tuo pačiu didžiuotis savimi. Su kitokiais vyrais – stipriais ir nepriklausomais – ji tiesiog nublanktų ir jaustųsi nereikalinga. Maža to, jeigu abu yra atsakingi ir rūpestingi, jie gali imti konkuruoti tarpusavyje.
Kaip mes atsveriame sielos dalį, kurios gėdijamės?
Štai vyras, jaučiantis, jog yra silpnas, neatsakingas ir priklausomas, pasirenka į drauges ryžtingą, aktyvią ir racionalią moterį. Ji atsveria jo silpnumą ir tuomet jis jaučiasi šalia jos ramiai. Jeigu šalia jo atsirastų panaši į jį moteris, jų gyvenimas tiesiog sustotų. Abu liktų bejėgiai. Pasirodžius horizonte „antrajai pusei“ jis instinktyviai patraukia ją ir pats jaučia potraukį jai.
Kaip mes užmaskuojame savo slaptąsias sielos dalis partnerio pagalba?
Štai ta pati situacija: stipri moteris – silpnas vyras. Ar išvardyti bruožai yra slapti? Ne. Jie yra fasadiniai. Tačiau kiekvienas turi ir šešėlinę pusę. Stipriai moteriai tai – jos silpnumas, priklausomybė, sugebėjimas atsipalaiduoti ir paverkti ant kieno nors peties. Augdama savo tėvų šeimoje moteris išmoko, kad tokia būti negali – jai reikėjo būti mamos pavaduotoja, visais rūpintis, o verkti buvo negalima. Su stipresniu partneriu ji tarsi ir galėtų tapti silpna, tačiau tai prieštarautų išgyvenimo taisyklei – „neleisk sau suskystėti!”. Todėl būtent su silpnesniu už save vyru ji gali dar labiau užmaskuoti silpnąją sielos dalį, jai tiesiog nėra kada pasireikšti. Tuo pačiu metu moteris tikisi, kad jos partneryje kada nors pabus kitokia – stipresnė dalis. Kokia ji?
Tokia, kokios sielos gilumoje bijo vyras. Jo šešėlinė pusė – stipri ir nepriklausoma. Tačiau būtent jai ir uždėtas draudimas. Galbūt, jis turėjo būti savo mamos ir tėčio rūpinimosi objektas, savo problemomis sujungdamas yrančią tėvų santuoką. Ilgainiui jis net užmiršo, kad būti silpnu ir problematišku – tai tik vaidmuo. Jis patikėjo, kad yra toks – nesėkmingas, ieškantis rūpestingo žvilgsnio ir stiprios rankos. Su silpnesne partnere jis tarsi galėtų atrasti save kitokį – vyrišką ir atsakingą. Tačiau renkasi moterį, su kuria kartoja priklausomą gyvenimą. Jis paslapčia tiksi, kad jo žmonoje pabus silpnoji, priklausoma dalis ir jis galės pasijausti ereliu.
Taigi, abi pusės pasirenka žmogų, kurio „fasadas“ – priešybė tau. O partnerio „šešėlis“ kaip tik ir padėtų tau tapti tokiu, kokiu pats sau neleidi tapti. Jį pasąmonė „užuodžia“ ir tikisi realizuoti. Kai partneris atskleis savo šešėlį, mes galėsime atskleisti savąjį. Ir augsime kaip asmenybės.
Todėl slaptas santuokos motyvas yra labai progresyvus – padėti mums augti. O augti – reiškia atskleisti sau pačiam, kuo tu sau neleidi tapti. Ir priimti tą trūkstamą dalį ne per santuoką, o per jungtį su savo šešėliu.
Tuomet santuoka gali virsti dviejų brandžių asmenybių sąjunga. Ar ji bus tuomet reikalinga? Laikas parodys. Kai kurių eksperimentų duomenys teikia vilčių.
Olegas Lapinas
