Tik nesakykite, kad jums taip nebūna. Šia situacija skundžiasi vos ne trečdalis psichoterapinių klientų. Kuo labiau jūs mylėjote kokį nors žmogų, tuo keistai šaltesniu jis darydavosi. O vėliau jis arba kas nors kitas įsimylėdavo jus. Bet jūs jam jausdavotės visai abejinga. Vieni žmonės pasakoja, kad taip jiems būdavo iki vedybų. Kiti –kad jiems taip yra ir dabar. „Santuokoje, žinok, visuomet vienas myli, o kitas –tik leidžiasi“ –tvirtina šios situacijos žinovai.
Šis natūralus reiškinys – „kas vejasi, nuo to bėga“ –yra puikiai žinomas visiems vaikams. Ir netgi mažiems gyvūnėliams. Tai –žaidimas, kurio pats smagiausias momentas ir yra bėgti, kol tave gaudo. Ir vytis, kol nuo tavęs bėga. Kodėl mažiesiems taip smagu žaisti šį žaidimą? Galbūt, todėl, kad gamtoje „būti pagautam“dažnai reikšdavo „ir netekti gyvybės“. O štai žaidime tu lieki gyvas ir tau pasidaro juokinga. Todėl tu netgi nebėgi per greitai. Lygiai taip pat linksmina vaikus mėtymai į viršų. Būtum tu sudužęs –juokai baigtųsi. O štai lemiamu momentu tave pagauna stiprios rankos ir tau kyla juokas.
Taigi, teoriškai ir meilėje šis žaidimas turėtų kelti didelį smagumą. Štai tu įsimylėjai ir to neslepi. Pasimatymus siūlai, šokti kvieti. O tave, kaip ir dera žaidime –atstumia! Po to tu atvėsti ir tave ima persekioti! Štai kur smagumėlis. Tačiau, deja, žmonės meilės atveju šio žaidimo neatpažįsta kaip žaidimo. Ir beveik visi vadina tai „mano gyvenimo tragedija“. Iš to jie padaro kelias svarbias išvadas:
- Kodėl aš turiu žemintis ir siūlytis?
- O aš ir nerodysiu savo intereso, ką jei mane atstums?
- Tai žeidžia savimeilę: kodėl kitiems sekasi meilėje, o man –ne?
- Ar tai nereiškia mano nelaimingo likimo?
- Gal aš pati / pats ką nors tokio darau, kad kiti mane atstumia?
- Pasaulis –apskritai netinkama vieta meilei…
Tačiau vaikai, kurie žaidžia šį žaidimą kieme, vadina tai tiesiog žaidimu. Jie puikiai supranta, kad į žaidimą neverta žiūrėti rimtai. Nes ką jūs pasakytumėt apie vaiką, kuris žaidimo įkarštyje, kai jam ateina eilė vytis, staiga išdidžiai ištartų: „na jau ne –tegul jis mane vejasi!“O vėliau filosofiškai ištartų: „nėra pasaulyje teisybės –kodėl visuomet vienas turi bėgti nuo kito? Kodėl žmonės nebėga vienas kitam į glėbį?“
Jūs pasakysite, kad žmonės tikisi iš santykių su kitu žmogumi kažko daugiau, nei jie tikisi iš žaidimo. Kad jie siekia meilės, abipusės harmonijos, sielų sąskambio, supintų rankų, aistringų žvilgsnių, abipusės aistros ir t.t. ir pan. Visa tai tiesa, tačiau net ir tuomet žaidybinis požiūris į santykius neturėtų išnykti. Jei jūs išmetate jį ir einate link kito žmogaus tik su rimtais ketinimais, geriausiu atveju jūs atrasite… tokį pat rimtą žmogų, einantį į jus irgi su rimtais ketinimais. Ir iš jūsų susitikimo gausis dvigubi rimti ketinimai, kurie jūsų santuoką pavers rimtu išbandymu. Ir viešpataus jūsų santuokoje rimta nuotaika, panaši į tokią, kuri viešpatauja teismo procesų metu. Tai reiškia, kad jūsų santuokinė meilė po truputį virs ritualu. Tai dar geriausia išeitis. Blogesnė išeitis, kai jūsų ketinimai ir lūkesčiai meilėje yra tokie rimti, kad jūs visiškai nusiviliate žmonėmis, meile ir gyvenimu.
Gyvenimas gi labai panašus į žaidimą. Meilei žaidimas netrukdo. Tiesiog mylint galima atsistoti šiek tiek į humoristinę poziciją savo meilės atžvilgiu. Ir nebijoti įnešti į ją mažėjančia tvarka dozę:
- Flirto;
- Koketiškumo;
- Komedijos;
- Gaudynių;
- Manipuliacijų;
- Klastos;
- Dramos;
- Tragedijos.
Taigi, svarbu pozicija, kurią jūs užimate savo jausmo atžvilgiu. Žinoma, vieniems žmonėms ir įprasta vadinti meilę žaidimu. Tačiau kitiems – romantikams ir rimtiems meilės kovotojams –mes to nepatarsime. Jie užsigaus ir pasakys, kad tai nuvertintų meilę. Tačiau mes ir nesiūlome vien žaisti. Ir juoku gyvu nesiūlome iš savęs šaipytis. Mes netgi ironizuoti nesiūlome. Mylėkite, mylėkite rimtai ir visa širdimi, tik žiūrėkite ir į save šioje meilėje su meile. Pagailėkite savo sielos atsargų –gamta sukūrė jus ir suteikė jums šias atsargas ne tik meilei, bet ir darbui, ir pažinimui, ir kūrybai, ir vaikų auginimui… Žaidimai irgi sukurti gamtos, ir patikėkite ja –visi vaikai žaidžia vieni su kitais, bet tai netrukdo jiems įsimylėti. Tiesa, su įsimylėjimais vaikystė po truputį baigiasi. Tačiau jūsų uždavinys –vėl grąžinti žaidimą į gyvenimą. Ir štai tuomet jūs nuo rimtumo pereinate į džiaugsmą. Ir tuomet dovaną, gautą iš gamtos, grąžinate atgal. Jai patinka!
Olegas Lapinas
