Štai dažna situacija, kuria neretai skundžiasi vyras vyrui: „ji turi viską, ko tik paprašo. O kai pareinu namo – jos veidas surūgęs ir ji vis kimba prie manęs!“ Ir užjaučiantis draugas pritaria: „tos moterys pačios nežino, ko nori!“ O po to atsargiai paklausia, ar pakankamai jie mylisi. „Nes – pasako jis žinovo tonu – moterims būna „nedap…mo“ sindromas, taigi jos ir niršta“.
Tuo viskas ir baigiasi. Kodėl nepaisant geros materialinės padėties kai kurios žmonos dažnai jaučiasi blogai, lieka paslaptis. Ir sekso stoka to tikrai nepaaiškinsi – būna tai ir esant dažnam seksui… Palikime šone klausimą, ar tas seksas kokybiškas. Pažiūrėkime į kitą šio reiškinio pusę, kodėl iš darbo grįžtančiam vyrui taip sunku matyti nepatenkintą žmonos veidą?
Įdomu, kad šios reakcijos dažniausiai nerodo žmonos draugė. Jei draugė surūgusi, apsiverkusi ar pikta, ji dažniausiai paklausia, kas atsitiko. Ir išklauso draugės istoriją, yra pasiruošusi atjausti ir padėti. Netgi greičiau atjausti, nei padėti. Vyrui yra kitaip. Nepatenkintas žmonos veidas vyrui – ne siūlymas užjausti. Jam tai reiškia kelis dalykus:
Ji nepatenkinta manimi;
Ji kažko iš manęs nori;
Tas „kažkas“ yra kažkoks papildomas veiksmas: seksas, rūbas, buitinis darbas, atsiprašymas.
Taigi, nepatenkinta žmona vyrui – ženklas, kad kažkaip ne taip yra su juo, su vyru. Kai tokia situacija iškyla darbe, jis žino: reikia nustatyti tikslą ir pradėti to tikslo siekti. Reikia atrasti trūkumus, surasti atsakingą ir tuos trūkumus šalinti. Jei nežinai kaip – reikia surasti ekspertą ir sužinoti. Jei nemoki – išmokti. Jei nenori – priversti. Tuomet, kai tikslas pasiektas, o trūkumai pašalinti, arba bent šalinami, vyro veide atsiranda pasitenkinimo išraiška.
O šeimoje yra kitaip. Be žmonos iš suaugusių asmenų yra tik jis, vyras. Jei žmona jam parėjus namo vis dar nepatenkinta – reiškia, problema yra, tačiau ji kažkodėl iki šiol neišspręsta. Taigi, žmona laiko atsakingu jį. Jis bando kažką padaryti – žmona vis vien nelaiminga. Ir rodo tai tokia veido išraiška, kuri sako: „tu esi netikęs“. Todėl vietoj užuojautos vyras ima bandyti nusimesti „blogo ir kalto“ reputaciją. Daro jis tai keliais būdais: „mieloji, kas nors ne taip?“. Žmona bando pasakyti, kad yra suirzusi. „Ne, bet kas ne taip?“. Žmona aiškina, kad jai bloga nuotaika. „Tai dėl ko aš kaltas?“. Ji ima rodyti nepasitenkinimą: tu manęs nesupranti! „Tai čia dėl to sekso? Ne?“ ir tada jis supyksta: „Tai kas gi, po velnių, ne taip?!”.
Nesunku pamatyti, kad vyras nesugeba atlaikyti žmonos nepasitenkinimo. Nes tai – minusas jam, jo savivertei ir savigarbai. Daug metų jis kūrė būtent tokį gyvenimą – saugų, pasiturintį, kuriame viskas turi būti „OK“ ir „Super“. Jei problemų ir iškildavo, jis spręsdavo jas pinigais. Jis daug stengėsi, kad jų netruktų ir dabar nori, kad visuomet viskas būtų gerai: gražūs namai, sotūs ir gerai besimokantys vaikai, mašinos, kelionės ir, žinoma, patenkinta besišypsanti žmona, laukianti jo namuose (tas faktas, kad žmona irgi gali dirbti, šito lūkesčio nepanaikina). Vyras žino iš savo patirties, kad surūgusi veido išraiška būna ir jam, kai jis nepatenkintas – alkanas, pavydintis geresnių daiktų kaimynui, ar sekso trūksta. Jis tik negali suprasti, ko žmona nori: juk ji viską turi! Taigi, savo ašaromis , pykčiu ir surūgusiu veidu žmona aiškiai griauna jo nacistinį pasitikėjimą: „pas mane viskas „super““. Pykti ant jos – reikštų pripažinti, kad ne viskas „super“. Todėl vyras tiesiog vengia žmonos, o pokalbiams apie santykius ir jausmus sakosi nepasiruošęs: vis vien, sako jis, mes nieko neišsiaiškinsime.
Kame gi reikalas? Iš kur tas moterų pyktis? Palikime šone priešmenstruacinę įtampą ir migreną.
Mes turime tris paaiškinimus įvairioms gyvenimo situacijoms.
Pirmas – kai žmona yra namų šeimininkė. Vyras dažnai neįvertina žmonos indėlio į šeimą. Jis nesupranta, kad žmonos darbas namuose turi būti apmokamas tiek, kad gautųsi suma: auklės atlyginimas plius kambarinės atlyginimas plius mokytojos atlyginimas plius virėjos atlyginimas. Todėl, kad vyras to nesupranta, moteris ir pyksta. Galbūt, sprendimas būtų toks: pasodinti vyrą ir surašyti jam visus tuos skaičius nepamirštant parodyti čekius už pirktą maistą bei buities priemones.
Antras – kai vyras yra „geradėjas“, o žmona nuo jo visiškai priklauso. Pyktis kyla, kai partnerių indeliai į santuoka yra neproporcingi: vyras nuolat šelpia žmoną dideliais pinigais, gėlėmis ir dovanėlėmis, o žmona negali jam atsilyginti tuo pačiu. Kai tarp žmonių aiškiai sutrinka gavimo-davimo pusiausvyra, gaunančioji pusė nesąmoningai siekia sumažinti dovanų vertę. „Kadangi aš negaliu atsilyginti tau, tai aš galiu sumenkinti tavo dovanų vertę ir nesijausiu skolinga“. Galbūt, šiuo atveju padėtų šioks toks atitolimas: vyras sumažina savo geradarystės mastą.
Trečias – universalus. Žmonos nesąmoningai siekia „ištestuoti“ savo partnerio ribas. Kadangi moters siela neapsiriboja „gerosios fėjos“ vaidmeniu, ji turi būti užtikrinta, kad partneris sugeba atlaikyti ją visokią, ir motinišką, ir vaikišką, ir seksualią, ir šaltą, ir agresyvią, ir kandžią. Šis vyro patikrinimas pasileidžia kaip automatinė „vyro išbandymo programa“. Jei vyras neatlaiko šito testo, jis parodo moteriai savo ribas ir užima atitinkamą vietą seksualiniame reitinge. Aukščiausią vietą jame užima patikimiausias vyriškis su kuriuo moteris gali ne tik jaustis saugi dėl savo karjeros, vaikų ir kūrybos, bet ir laisva savo siela būti visokia. Beje, ar tik ne tas paaiškina keistą harmoniją, kuri susidaro tarp labai pagyvenusio ir pasiturinčio vyro ir jaunos žmonos? Priimta manyti, kad visa tai vyksta tik dėl pinigų. Tačiau ar negali būti, kad tokio amžiaus vyrai atmetus finansinį stabilumą tiesiog yra pakantesni žmonos nuotaikoms ir sugeba „sugerti“ jas kaip sugeriamas popierius?
Senuose indų meilės vadovuose buvo aiškinama: moters nuotaikos lyg orai – niekas nežino, kokios jos bus rytoj. Tikras vyriškumas – sugebėjimas priimti, išlaikyti savyje tas moters nuotakas. Nelygu vyro siela – savotiškas „nuotaikų konteineris“, kurį moteris nuolat tikrina, ar tu vis dar atlaikai mane?
Greičiausiai, už tai, kad šis konteineris būna vis dar patikimas, moteris apdovanoja vyrą pasitikėjimu ir pagarba: „tu – tikras vyras“. Ar jam gali būti didesnis komplimentas?
Olegas Lapinas