Štai tu eini su juo į lovą. Ir tau kažkaip nesinori eilinį kartą atlikti tą patį mechaninį veiksmą. Tau norisi pajuokauti, pakvailioti. Ir tu nusijuoki. Kas čia atsitiko tavo vyrui? Jis paraudo, supyko ir tardamas: „tu ir vėl viską sugadinai!“ nusisuka nuo tavęs lovoje. Tau kažkiek nesmagu ir keista: argi būtina taip pykti dėl tavo juoko?
Teisybės dėlei pasakysime, kad tavo vyras nėra toks vienintelis. Vyrai dažnai piktai reaguoja į moters emocijas, parodytas lovoje. Žinoma, jiems patinka, jei tu steni iš pasitenkinimo ar kalbi jam malonius dalykus apie tai, kaip tau su juo gera. Tačiau jis labai nemėgsta, kai artėja link tavęs, o tu blaškai jį staiga prisiminusi neseniai matytą gerą filmą arba tiesiog nori su humoru kažką jam apie jį ir save pasakyti. Atrodo, tavo vyrui, pasiruošusiam seksui, reikia iš tavęs tik vieno: kad tu paklusniai kristumei į jo glėbį, kad po kelių bučinukų ir glamonių leistumeisi įvesti varpą, kad tyliai ir susikaupusi alsuotumei ir judėtumei su juo vienu ritmu. Neblogai, jei tu dar ir baigtumei kartu su juo. Po to tu gali kalbėti jam ką nors malonaus, bet tik trumpai. Gali rūkyti. Viskas.
O tu, mat esi visai kitokia!Tau nesinori, kad viskas būtų būtent taip: kiekvieną dieną pagal tą patį scenarijų. Jei tai užsitęsia, tu pradedi galvoti, kad jis tiesiog pasitenkina tavo pagalba. Tai reiškia, kad tu tampi masturbaciniu įrankiu. Tik įrankiu judančiu, šiltu ir alsuojančiu. Tarnaujančiu tiek, tiek jam reikia laiko savo sėklai išlieti. Po to – taškas. Įrankis padedamas į šoną. Štai kodėl tu įneši į jūsų santykius žmogišką atspalvį. O kas gali būti žmogiškesnio už juoką? Juk nei vienas gyvis, išskyrus žmogų, nesijuokia. Gyvūnai tik kopuliuojasi, t.y. tyliai dulkinasi. O tu žmogus ir vyre nori matyti žmogų. Kitaip tau nemalonu.
Kartais tu tiesiog nenori su juo mylėtis. Tavo nuotaikia ne ta, tu pavargusi, ir žinai, kad ko gero, orgazmo šiąnakt nepasieksi. Tad kodėl tiesiog nepažaidus, nepakalbėjus, nepajuokavus?
O vyras, matai, laikosi kitokio požiūrio. Jis neabejoja, kad tu žmogus, tačiau šis faktas seksualiniame gyvenime per daug komplikuoja jo misiją. Ši misija, nėra vienalytė, nes į ją įeina ir apvaisinimas, ir pasitenkinimas, ir tavęs patenkinimas, ir savimeilės paglostymas, ir savigarbos palaikymas. Ši misija kartais supaprastėja – pasimylėti ir viską užbaigti pasitenkinimu. Moterų kolekcionieriui ji irgi paprasta – „padaryti“ moterį. Donžuanui, kiek įdomesnė – suvilioti moterį. O sekso gurmanui – pasimėgauti moters pagalba, štai jis keičia savo frikcijų ritmą, štai išlenkia dubenį kitaip, kad pojūčiai būtų kitokie… Jis narcistiškai mėgaujasi SAVO pojūčiais, susikoncentravęs į varpą, ir visiškai pamiršta apie tave. O jei tu pasakai jam: „Ei, o kodėl tu manęs visos nebeglamonėji? Kodėl nieko nekalbi man į ausį?“, jis piktai atšauna: „Netrukdyk, tu ir vėl sugadini visą reikalą!“
Žinoma, galima pasakyti, kad kiekvieno vyro dėmesys tiesiog yra toks susiaurintas. Galbūt, jį siaurina dar gimdoje testosterono paveiktos vyro smegenys. Tu vysteisi be testosterono, ir sugebi pastebėti daugiau dalykų tuo pat metu, tavo dėmesys platus. Tai reiškia, kad tu dėmesį paskirstai: štai vyras, štai jo rankos, štai balsas, štai jo lytis, o dar lyja už lango, ir kvapas eina – visa tai tuo pat metu, o tu dar galvoji apie ką nors, kartais fantazuoji. Jis nelabai savo dėmesį paskirsto ir turi susikaupęs atlikti savo vyrišką darbą. Taip jis užsuka varžtą su atsuktuvu. Taip jis įsuka lemputę. Taip jis keičia automobilio ratą. Jei tuo metu, kai jis dirba, kas nors imtų prie jo ausies aikčioti, juoktis ar reikalauti iš jo bendravimo – ar nenatūralu jam būtų piktai atrėžti: „Netrukdyk, matai, kad užimtas!“
Tai ką, paklausi tu, reikia tiesiog susitaikyti su tuo, kad jis – vyras? Ir leisti jam „įsukinėti varžtus“, „keisti lemputes“ bei „mauti ratus“, tik įsivaizduojant, jog tu ir esi skylutė, lemputės lizdas ar rato ašis? Manau, kad netgi labai pakanti moteris anksčiau ar vėliau to neiškenčia. Galbūt, yra kitas kelias?
Yra, ir jis. Laimei, yra numatytas paties gyvenimo. Toks vyras, koks jis yra lovoje būdamas dvidešimties – trisdešimties metų, po truputį virsta kitokiu vyru. Ketvirtame – penktame dešimtmetyje jis lovoje „sulėtėja“, ima labiau jausti malonumą, o ne tik skubėti pasitenkinti. Žinoma, kartais jis ima abejoti dėl savo potencijos, lėčiau susijaudina, nes kiek pamažėja testosterono. Tačiau kartu tai ir pliusas: jis labiau vertina emocinį artumą, glamones, užleidžia iniciatyvą moteriai ir dėl to nebūna toks susikaupęs. Jo dėmesys platėja, ir jis gali kalbėti sekso metu, dėmesingiau stebėti savo partnerę, lėtinti ritmą ne tam, kad pajaustų ypatingų pojūčių, o tam, kad tau būtų geriau. Kartais jie išvis sustoja, kad tu galėtumei jį pavyti. Jis iš tiesų tampa partneriu.
Tu pasakysi, kad tai būna tik idealiu atveju. Kad tam reikia, jog vyras su metais ne degraduotų, o tobulėtų. Kad tave mylėtų. Kad iš feministiško berniuko ar grubaus „mačo“ pavirstų džentelmenu. Nes „gentle“ – reiškia „švelnus“, o „man“ – „vyras“. Švelnumas ir jautrumas turi susijungti su iniciatyva ir aktyvumu. O jei ne, tai kokia iš jo nauda, koks jis vyras? Nevykėlis arba narcizas! Taip, galima pasakyti ir taip. Tačiau taip sakydama tu išleidi iš akių vieną svarbią detalę: jei tu pati vystaisi ir tobulėji, tu anksčiau ar vėliau išmoksti, jog gali padėti vyrui tapti vyru. Pradėk jau dabar. Tam reikia nedaug: tiesiog prieš kvailiodama ir juokdamasi lovoje pažiūrėk į jį labai rimtai. Ir pasakyk jam: „Aš esu moteris, o tu esi mano vyras. Tikras vyras“.
Ir viskas? Ir viskas, tik tark tai su pagarba. Galų gale, argi tu dar nesupratai, kad tas rimtumas, su kuriuo vyras mylisi, užsuka varžtą, įsuka lemputę ar keičia ratą – visai ne dėl testosterono? O dėl šių paprastų žodžių, kuruos jis tikisi išgirsti iš moters lūpų…
Olegas Lapinas