Kai kurie dalykai yra tokie įprasti, kad mes net nesivarginame jų suprasti. Tarkime, ką jūs pagalvojate pamatę viešoje vietoje besibarančius vyrą ir žmoną? Greičiausiai nieko nepagalvojate, išskyrus: „aha, čia šeimyninis barnis“. Tarsi besibarantys sutuoktiniai – toks pats neatsiejamas reiškinys, kaip sniegas žiemą ar maudynės vasarą. Visai kitaip, jei šie šeimyniniai barniai pas jus vyksta namuose, ir vyksta dažnai, ir jūs ne iš šono juos matote, o patys juose dalyvaujate. Tuomet anksčiau ar vėliau jums kyla klausimas, ar tai yra normalus dalykas? O jei nenormalus, tai kame gi čia reikalas ir ką būtų galima su tuo daryti?
Ar šeimyniniai barniai yra dalykas natūralus, nekyla abejonių. Bent jau jie yra labai paplitę tarp visų rasių, tautų ir istorinių laikotarpių. Dėsningi ir atpažįstami barnio požymiai: abu kalbantieji kito pasakytą repliką sutinka su neslepiamu susijaudinimu, atsako į ją irzliai, pakeltu tonu. Kartais net kūnai jų ima drebėti, abu kalba tuo pat metu ir iš lūpų nevalingai sklinda vis tos pačios frazės :
- „Tu vis tiek nesuprasi“;
- „Aš jau pavargau aiškinti“;
- „Tu manęs negirdi ir nesupranti“;
- „Ar galiu aš pasakyti?“;
- „Palauk, aš dar nebaigiau“;
- „Ar tu bent suvoki, kaip aš jaučiuosi?“.
Barniai, kurie baigiasi susitaikymu, dažniausiai baigiasi dėsningai: vienas iš besibarančių įsižeidžia ir nutyla arba bando išeiti, o kitas nusileidžia ir ima tarsi atsiprašydamas įsiteikinėti:
- „Na gerai, baikime“;
- „Aš pasikarščiavau“;
- „Na gerai, gerai, aš buvau neteisus“.
Barniai, kurie susitaikymu nesibaigia, dažniausiai perauga į pesimistinius pareiškimus:
- „Eilinį kartą likau neišgirsta“;
- „Na, bet kokia egoistė!“;
- „Kalė!“;
- „Šunsnukis!”.
O kartais pasibaigia antausiais bei kitokia fizinio smurto forma. Jums visa tai pažįstama? Vadinasi, jūs sutinkate, kad barniai yra dalykas natūralus. Kas visiškai nereiškia, jog neišvengiamas. Bet apie tai – vėliau.
Dabar pažiūrėkime, kodėl kyla šeimyniniai barniai. Jūs pasakysite, kad dėl nuomonių skirtumo. Arba dėl to, kad žmonės yra neišauklėti, nemoka toleruoti skirtingų nuomonių ar bent išklausyti pagarbiai. O gal jūs pasakysite, kad barniai atstoja kitokias emocines iškrovas, tarkime, seksualinę. Visgi paklauskime savęs, kodėl protingi patarimai („išmokite išklausyti vienas kitą“; „būk protingesnė“; „nenusileisk iki jos lygio“) veikia tiek pat silpnai, kiek ir kurstymai („neleisk savęs žeminti“; „ji daro iš tavęs molį“; „vyras tu ar ne vyras?“). Visa tai neveikia. Jie vis vien barasi. Susidaro įspūdis, jog barnis gimsta iš kažkokio gilesnio motyvo, nei motyvai racionalūs. Taip ir yra. Žmonės niekuomet nesibara taip neprotingai ir taip beviltiškai su svetimais žmonėmis: praeiviais, aptarnavimo personalu, pavaldiniais, kaimynais. Taip yra dėl to, kad su šiais asmenimis mes bendraujame iš didelės distancijos (socialinės). Fiziškai ji baigiasi ties pusantro – dviejų metrų riba. O sutuoktinis yra artimoje distancijoje – asmeninėje (arčiau nei pusantro metro) ir kartais – intymioje (iki pusės metro) distancijoje. Tačiau ši fizinė distancija – išdava distancijos kitokios, psichologinės. Kuri išlieka maža, netgi jei sutuoktinis išvyksta toli. O artima psichologinė distancija reiškia štai ką: mes numetame kaukes ir atsiveriame savo pažeidžiamume, skausme bei pyktyje. Tačiau mes atveriame savo nekantrų siekį būti išgirstam ir suprastam labiau, nei bet kada. Atsiveriame ne iki galo, nes ginamės, nes ir norime supratimo bei palaikymo ir netikime juo. Taip, kaip niekad neatsiveriame nepažįstamiems. Ir kas svarbiausia – mums nuolat atrodo, kad mūsų skausmo ir pykčio priežastis yra sutuoktinio NENORAS mūsų suprasti. Būtent nenoras, o ne nesugebėjimas. Mes atkakliai tikimės, laukiame ir reikalaujame iš jo, kad jis suprastų, ko mes norime ir kaip mes jaučiamės. Ir ne tik suprastų, bet ir atsižvelgtų, t.y. pasikeistų. O tai ką, paklausite jūs, jis neturėtų to daryti? Iš tiesų mes galime prisiminti, jog jis – ateivis, t.y. žmogus iš išorinio pasaulio, svečias, kažkada buvęs socialinėje distancijoje. Mes tik jį priartinome, prisileidome, bet jis niekad nebuvo mūsų gimdytojas. Nepaisant to mes nuolat painiojame jį su savo artimiausiais žmonėmis vaikystėje.
Taip, artima distancija su sutuoktiniu atkartoja artimą distanciją su motina bei tėčiu vaiskytėje. Tai būtent su jais mes ir būdavome labiausiai atviri, labiausiai reiklūs ir labiausiai naivūs, kai mums buvo nuo nulio iki dviejų-trijų metų. Mes verkdavome, pykdavome, juokdavomės, imdavome iš jų maistą bei gaudavome bausmes. Su jais mes kaupdavome nuoskaudų kolekciją. Po to mes užaugome, subrendome, išmokome žaisti socialinius žaidimus su bendraamžiais, taigi išmokome laikytis tolimos distancijos ir sutikome žmogų, tinkamą į sutuoktinius. Su juo mes nesuvokdami to SUARTĖJOME, kas reiškia: atkartojome ryšį su tėvais. Pasąmoningai tikėdamiesi, laukdami ir netgi reikalaudami, kad sutuoktinis vėl taptų mums gera mama ir tėčiu. Arba ne „vėl“, o pirmą kartą, jeigu mūsų santykiai su tėvais mūsų netenkindavo. „Tu turi pataisyti tai, ką sugadino tėvai“. Ir šis reikalavimas yra toks naivus, stiprus ir instinktyvus, kad išvengti jo yra labai sunku. O ten, kur reikalavimai, ten ir pretenzijos, ir nusivylimai („Jis manęs nesupranta“; „Ji manęs nemyli“). Mes baramės „iš artimos distancijos“ siekdami paversti jį tuo, ko mums reikia. O jis nepasiduoda, nes nori to paties! Nusivylę, mes anksčiau ar vėliau pamatome šalia sutuoktinio už santuokos ribų kažkokį kitą, idealizuotą žmogų: „Štai jis tai mane suprastų“, „štai ji – tikrai ideali moteris“. Ir susiskaldome. Gyvename su vienu, svajojame apie kitą. Tai – klasika.
Ir ką gi dabar daryti? Pabandykime padaryti labai keistą ir nelogišką žingsnį. Taigi, STEBUKLINGAS PRATIMAS. Eilinį kartą pajutę, jog pykstame ant savo sutuoktinio, užsidarykime atskirame kambaryje, įsivaizduokime tėvus ir pasakykime garsiai kelis kartus: „mama, tėti, kodėl tu taip elgiesi? Aš pykstu ant tavęs! Aš – tavo vaikas. Ar tu mane myli?“
O ką pasakyti sutuoktiniui? Ką, taip ir palikti jį su jo neteisingu, egoistišku, beširdžiu elgesiu? Jei jūs užduodate šį klausimą, vadinasi stebuklingo pratimo dar nepadarėte. Taigi, palaukime, kol padarysite…
Olegas Lapinas