Belieka užsidėti šventinę kaukę, apsimesti, kad labai linksminiesi, o viduje taip atsidusti liūdnai bei pasakyti: eilinį kartą prisivalgysime mišrainių, išgersime alkoholio ir pažiūrėję “teliką” eisime miegoti. Ir jei bus kalbama apie meilę ar viltis, žodžiai šie skambės nenatūraliai: taip reikia. Na tarsi privalomas Prezidento pasveikinimas per Naujuosius metus. Tačiau neskubėkite.

Visų pirma, džiaugsmą galima patirti ir už pinigus.

Tik reikia prisiminti, jog džiaugsmas – tai jausmas, kylantis dėl neatitikimo.

Džiaugsmas kyla, kai rezultatas viršija lūkesčius.

Ne atitinka – atkreipkite dėmesį, o būtent viršija. Todėl lūkesčius reikia maksimaliai sumažinti. Tarkime, jūs prieš Kalėdas staiga nusiperkate kažkokią knygą, kuri, jūsų nuomone, dėmesio visai neverta. Na, kokią nors neįdomią pilkos spalvos autobiografiją. Ir žiovaudama imate ją skaityti, nieko gero joje nesitikėdama. Ir štai jūs atrandate įdomių dalykų. Jūs net kai kur nusijuokiate. Matote – už pinigus jūs nusipirkote nedidelį, bet vis dėlto džiaugsmą.

Antra, nupirkti meilę ir sielos ramybę galima, tik ne už pinigus. O už tam tikrą emocinę valiutą – santykių išsiaiškinimą. Tik juose reikia eiti iki galo ir nebijoti dialektikos.

Įsivaizduokime, kad artėjant Kūčių vakarėliui jūs padarote štai ką: nusiteikiate, kad nieko gero nebus. Nes ir nebuvo. Dabar labai svarbus dalykas – pradėti ieškoti kaltininko. Kaltininkai štai čia, šalia – jūsų šeimos nariai. Štai jūs pradedate prisiminti, kiek neteisybių jie sukėlė jūsų gyvenime. Ir, kas svarbiausia, nenori už tai atsakyti. Tuomet jūs prieš pat Kūčias demonstratyviai imate su jais nekalbėti, atsisakote padėti buityje, retsykiais trenkiate durimis. Jei jie klausia, kas atsitiko, atsakote kandžiai: “O kaip tau atrodo?” Neišvengiamai vienu momentu kas nors iš jų pratrūksta ir ima šaukti. Jūs šaukiate atgal. Šiuo momentu naudinga pamiršti rimtumą (jis ateis vėliau). Audringo pokalbio įkarštyje, pajutusi, kad žodžiai ima kartotis, visai nesirūpinkite logika. Štai įtampa atslūgsta ir jūs nevalingai padarote tokį manevrą: pasakote, kaip jaučiatės. Galimas daiktas, kad pasakote, kad jaučiatės panašiai, kaip ir šeimos narys. Ir dar atskleidžiate kokią paslaptį. Na ten prisipažįstate, kad turite erotinių fantazijų arba (kalbantis su vaikais), kad jų amžiuje buvote ant ribos išlėkti iš mokyklos dėl prasto elgesio. Tuomet staiga ateina meilės akimirka. Ateina ji natūraliai – pastebėkite, o ne dirbtinai. Jūs jaučiate palengvėjimą ir viltį – ne privalomą Kalėdinę viltį, o tikrą. Nes už tai sumokėjote.

Palaukite, pasigirs iškankintos moters balsas: “Šitai neveikia! Mes su sutuoktiniu seniausiai baramės ir net buvome susimušę, o palengvėjimo ir meilės nesimato”.

Na ką gi, galbūt jums reikia elgtis kitaip. Tačiau prieš tai pasitikrinkite. Ar tai nereiškia, kad jūs nėjote iki galo – tam tikru momentu nuslėpėte savo emociją, pagalvojusi: “vis vien jis nesupras”? O gal nepasakėte, kaip jūs pati jaučiatės (t.y. panašiai į vyrą), palikusi sau moralinio pranašumo poziciją (“na dabar matai, koks tu kiaulė ?”). Tada ko gi jūs norite? Čia buvo kaip nebaigtas lytinis aktas. Jei jūs eitumėte iki galo, ateitų palengvėjimas. Po pykčio ateitų meilė.

Kaip dabar su dovanomis, alkoholiu, vakarėliais ir svečiais? Jiems būtų gerai paskirti kuklią vietą – tai tik fonas. Fonas kam? Svarbiausiam dalykui – jūsų džiaugsmui. Kuris vėlgi dialektiškai turi ateiti po jūsų agresijos. Be agresijos džiaugsmas atrodo kažkoks netikras, pritemptas arba iš vis neateina. Tik apie kokią agresiją mes šnekame? Apie girtas muštynes? Apie prievartinį savo galios parodymą? Ne. Tai visai neįdomu. Mes kalbame apie agresiją gerąja prasme. Tai gali būti :

Grumtynės juokais su savo vyru;

Mėtimasis sniegu lauke;

Kova su pagalvėmis;

Žaidimas “kas daugiau moka keiksmažodžių”;

Priverstinis eilėraščių skaitymas;

Bandymas aptaškyti šeimos narį, įėjusį į vonią jums joje sėdint;

Pasiūlymas perstatyti baldus vakare;

Garsus šūkavimas iš balkono;

Kryžiaus žygis į artimiausią miškelį tikslu apginti eglutes nuo pjovėjų;

Ir t.t.

Matote: užtenka pakrutinti fantaziją ir joje atsiranda aibė geros agresijos pavyzdžių. O kur geroji agresija, ten ir džiaugsmas. Galų gale prisiminkite, kodėl toks populiarus rusų filmas “Likimo ironija”? Todėl, kad jame meilė ir džiaugsmas ateina būtent po agresijos, ir tai yra geras gyvenimiškas pastebėjimas. Tik prisiminkite: viskas eis natūraliai, jei jūs būsite natūralūs. Tiktai ateis ne iš karto, ir kainuos: teks rimtumo, moralinio pranašumo ir protingumo kaukę nusimesti.

Nes per visokias šventes ir karnavalus kaukes iš pradžių užsideda, o gale nusiima. Ir kartais nusiėmus šventinę kaukę rezultatas viršija lūkesčius.

Olegas Lapinas