Kartais kyla ginčas, ar patraukli moteris elgiasi patraukliai, kuria savo grožį ar tiesiog atranda savo grožį kitų nuomonėse. Kartas nuo karto netgi kuriamos mokyklos, kursai ir seminarai, kuriuose moterys, laikančios save potencialiai patraukliomis, mokosi būti dar patrauklesnės ir dalyvauja grožio konkursuose. Tačiau tokios pažiūros susilaukia feminizmo kritikos…

Iš tiesų, kalbėdami apie patrauklią moterį, mes turime patikslinti: patrauklią kam? Jei pagrindiniu vertintoju mes išrinksime vyrą, tuomet paaiškės, kad mes kalbame ne apie objektyvias moters savybes, o apie vyrui daromą įspūdį ir vyro reikalavimus. Štai vyrų komisija (žiuri) nutaria, kad ši moteris yra patrauklesnė už aną, tarkime, taip atsitinka kiekvieno grožio konkurso finale. Viena iš moterų jaučiasi laiminga ir verkia iš tos laimės, kitos verkia iš nusivylimo. Feminizmo požiūriu, tai yra akivaizdus vyriškas šovinizmas. Vyras eilinį kartą ėmėsi spręsti, kas yra moters grožis, ir to pasekoje sukėlė vienai moteriai džiaugsmą, o kitoms – skausmą. Tačiau kas davė vyrui, netgi turinčiam meninį išsilavinimą, teisę spręsti, kas yra grožis? Ar jis yra bešališkas grožio ekspertas vien todėl, kad yra menininkas?

Galima pasakyti: tegul šou lieka šou, o apie grožį tegul filosofai rašo traktatus. Taip, jei filosofus skaitytų visi, tuomet mes turėtumėme atskiras pramogas ir atskiras vertybes. Tačiau dauguma žmonių ne traktatus skaito, o žiūri televizorių, varto žurnalus… Taip ir formuojasi papročiai, kuriuose daugiau reiškia ne tai, ką perskaičiau, o tai, ką pamačiau. O eksperto akis lyg papildo mano akį.

Čia yra kelios išeitys. Pirma – vyrai vertintojai turi būti ne hetero, o homoseksualūs. Homoseksualai vyrai vertina moters grožį bešališkai… Tačiau kadangi mes ne senovės graikai, mūsų kultūroje homoseksualizmas daug kam vis dar yra iškrypimo požymis. Ir tuomet gaunasi, kad spręsti apie grožį visuomenė patiki grupei, kurią laiko nenormalia. Kaip tuomet grožio sąvoka gausis neiškreipta, jei ja vadovausis žmonės, kuriuos mes laikome iškreiptais? Na jau ne, kol negrįžo Antikos tradicijos, tegu tie vyrai būna heteroseksualai.

Vyras galėtų ir neslėpti, kad jis renkasi šališkai. Taip, viena iš dalyvių sužavėjo jį savo grožiu, galbūt ir seksualumu. Tačiau – cha-cha!– čia ir yra toks renginys. Čia toks linksmas vyriškas pasimėgavimas ir ko čia žiūrėti į jį rimtai ? Na reikia vyrams paganyti akį kaip į kokias striptizo šokėjas.

Tačiau tuomet išsitrina skirtumai tarp striptizo klubo ir grožio konkurso.  Norite objektyvumo?

Trečia išeitis – mišrus žiuri. Tačiau mišriuose kolektyvuose iškyla bet kokio demokratinio sprendimo trūkumas – vieno dalyvio subjektyvi neigiama nuomonė gali smarkiai pamažinti bendrą rezultatą. Kuo didesnis kiekis žmonių sprendžia klausimą, tuo sinkiau gauti vieną aiškų supratimą apie tą klausimą. Įsivaizduokime, kas būtų, jei moksleiviams mokyklose pateiktų ne Niutono ir Einšteino fiziką, o trijų tūkstančių įvairių individualių mąstytojų ir tyrinėtojų tris tūkstančius fizikos teorijų?

Tegul sprendžia moterys. Įsivaizduokime, kad moters patrauklumą vertina moterų komisija (žiuri). Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad laimėtoja bus išrinkta objektyviai. Net tuo atveju, kai visos moterys bus heteroseksualios. Tarp moterų egzistuoja atvira ar paslėpta konkurencija. Kas gali būti laisvas nuo savo gilių jausmų vertinant kitą žmogų? Ir ar visuomet žiuri narės moterys, kurios šiaip neblogai susitvarkytų vertindamos paveikslus, matematikos uždavinius ir šokio konkursus, sugeba bešališkai įvertinti tokį reiškinį, kaip kitos moters patrauklumas? Ar negali taip atsitikti: „laimėjo ta, kuri man, vertintojai, sukėlė mažiau pavydo, o pralaimėjo ta, apie kurią aš, moteris, pamaniau: kokia pamaiva!“.

Matote, paaiškėja, kad nešališkų vertintojų iš vis nebūna. Tai gal palikime patrauklumo klausimą ne ekspertams, o tiesiog paprastiems žmonėms, publikai – t.y. ne menininkams?

Bet čia jau prasideda visiška painiava. Kadangi ekspertai turi šiokį tokį universitetinį supratimą apie grožį, o menininkai ir patys jį kuria, tai publika dažniausiai nelabai skiria estetinius ir neestetinius jausmus. Paprastam vertintojui daug kas susiplaka į vieną: „ta man simpatiška, o ana – ne“. Dėl to žiūrovų balsai dažniausiai vadinasi ne „prizas už grožį“, o būtent „žiūrovų simpatijų prizas“. Nes „simpatija“ – tai yra tas, kas gaunasi sujungus abiejų lyčių ir visų amžių estetinius, seksualinius ir asmeninius jausmus. Asmeniniai jausmai reiškia tik tiek, kad man kažkodėl patinka ta, o nepatinka ana, o tas „kažkodėl“ – mano pasąmonės reikalas (gal ji pasąmoningai primena man nekenčiamą darželio auklėtoją vaikystėje?)

Prieiname prie to, kad moteriai geriausia iš vis nesivadovauti kitų nuomone apie save. Juk dauguma moterų kelis kartus į dieną vertina save pačios žiūrėdamos į veidrodį. Na ir kas, kad  atspindys veidrodyje kinta priklausomai nuo moters nuotaikos, savęs vertinimo ir išsimiegojimo laipsnio. O kur dar amžius, ligos, mėnesinių ciklo diena… Tam ir yra teorija, pagal kurią kiekvieną moters ciklo dieną valdo vis kitokia deivė, tai iš kur čia gali būti vienas pastovus patrauklumas? Tiesiog jis kasdien vis kitoks ir tegul kiekvieną dieną moteris patiki, kad ją sukuria vis kitokia Dievybė.

Kartais kyla ginčas, kas yra moters patrauklumas. Na ir tegul jis kyla – tik padarykime prielaidą, kad grožis apskritai ne žmonių, o dievų atradimas. Štai tegul moteris ir atsiduoda šiuo klausimu kasdien vis kitokiai deivei ir primena apie tai kitiems – vyrams ir moterims, kurie kartais užsimiršta ir bando prisiimti dangiškas funkcijas…

Olegas Lapinas