„Aš pykstu? Ne, ką jūs! Tiesiog labai norisi keiktis, o dar kumščiai patys gniaužiasi ir įsitempia žandikauliai. Bet aš lankau jogą ir moku atsipalaiduoti.“

„Tu myli mane, tu nori mane pažinti ir suprasti. Tu nori, kad aš tave suprasčiau. Mums abiems patinka gilaus artumo jausmas. Bet jeigu šią akimirką pyktis – mano būties dalis? O tu myli tik švelnumą… Tai kas man tada belieka? Pasitraukti į šalį, palaukti kol pyktis praeis, kol aš vėl tapsiu „karamele“? Betgi tu tada niekada nesužinosi, kokia aš iš tiesų esu… Didžiulė dalis – mano siekiai, troškimai ir poreikiai, slypintys už pykčio, ištisi gyvenimo fragmentai, situacijos – visu tuo aš negalėsiu su tavim pasidalinti. Tiktai todėl, kad tu bijai pykčio. Ir kad tau nepatogu būti šalia žmogaus, patiriančio neigiamas emocijas.

Ypač jeigu aš pykstu ant tavęs. Už šio pykčio slypi poreikiai, susiję su mūsų santykiais. Už šio pykčio – galimybė išgirsti tikrąją mano troškimų galią. Jei aš nutylėsiu apie tai, didžiulės mūsų santykių dalies mes negalėsime išgyventi kartu. Ir kiekvienas iš mūsų būsime priversti vienatvėje svarstyti, kas tarp mūsų vyksta ir daryti miglotas prielaidas.

Jeigu aš neturėsiu galimybės kalbėti apie savo pyktį, ši itin galinga energija liks gyventi mano viduje. Ir man visą laiką teks kontroliuoti, kad ši energija nepasireikštų kaip įgėlimas, sarkazmas, kandumas. Taigi, arba aš įsitempiu ir kontroliuoju save, kad išlikčiau „švelni“, arba pykčio įtampą išmetinėju kandžiais juokeliais. Nei viena, nei kita nepadeda artumui ir nesukuria pasitikėjimo. Nei viena nei kita nepadeda tau atsipalaiduoti šalia manęs. O aš iš esmės būtent to ir noriu.

Suprantama, kad bendravimas tarp mūsų įmanomas tik su sąlyga, kad aš sugebėsiu ypatingai nuoširdžiai pasakyti tau, dėl ko aš pykstu. Ir pasirinksiu žodžius, kurie tavęs nežemintų ir nežeistų. Jei aš mažiausia dingstimi tiesiog išliesiu pyktį ant tavęs ir nesurizikuosiu kalbėti apie tai, kas iš tiesų svarbu, tai neturės jokios prasmės. Nuoširdumas reikalauja iš manęs daug drąsos.

Galimybė santykiuose išreikšti pyktį man reiškia PASITIKĖJIMĄ. Tai labai aukštas pasitikėjimo lygis. Tai daug daugiau nei apsikabinimai ir įvairūs švelnumo pasireiškimai. Nes aš turiu būti įsitikinusi, kad tu neišeisi, kad pajėgsi mane išklausyti, ištversi, liksi su manim ir nuoširdžiai atsakysi. TOKIA patirtis su žmogumi – tiktai tai man ir reiškia tikrus santykius. Be abejo, tai vienodai galioja mums abiems.

Yra keletas svarbių man dalykų. Aš turiu žinoti, kad mūsų santykiai turi tau didesnę vertę negu dabarties akimirkos emocinis komfortas. Ir kad tu galėsi mane išklausyti ir susitikti su mano pykčiu. Priimsi mane pykstančią, o galbūt net įsiutusią. Neprisiimsi už tai kaltės. Ir nekaltinsi manęs. O pripažinsi, kad mes abu kartu sukūrėme šią situaciją ir abu esame už ją atsakingi lygiomis dalimis. Ir mes išgyvensime šią situaciją DRAUGE.

Ir aš turiu žinoti, kad tu kitą akimirką galėsi man patikėti savo pyktį. Ypatingai tada, kai tu pyksti ant manęs. Aš juk ne visada būnu „kiškutis“. Aš galiu kalbėti tau nepriimtinus dalykus. Galiu klysti. Galiu nepastebėti daugybės dalykų“.

Kiekviena emocija turi bangos prigimtį. Nereikia baimintis, kad ji pasiliks visiems laikams. Jokia banga nelieka viršūnėje. Išreikšta ir išsakyta emocija nusilpsta. Po to, kai pyktis išreikštas, galima svarstyti, analizuoti, tartis, derėtis, atskirti tai, kas iš tiesų svarbu, o kas nelabai. Bet tai efektyvu tik tada, kada praeina emocinės reakcijos stadija.

Dažniausiai mes bijome, kad pyktis sugriaus santykius. Tokia patirtis. To išmokome iš savo tėvų. Pykčio slopinimo pasekmė šeimose dažnai buvo šalti ir formalūs santykiai. Dėmesys tuomet buvo nukreiptas į tai, kaip išgyventi, o ne į nuoširdžių artimų santykių kūrimą.

Ir dar. Dažnai žmonėms atrodo, kad teisę išreikšti pyktį turi tas, kuris yra TEISUS. Tiktai „teisėtas pyktis“ turi teisę egzistuoti. Tai labai supainioja. Hipotetinis „teisumas“ visada santykinis, susijęs su kažkieno taisyklėmis (o kas kūrė taisykles?). O pyktis – tikras jausmas, susijęs su poreikių frustracija, su kliūtimis, kurios kyla realizuojant ketinimus ir troškimus. Reikšdami emocijas mes siekiame tarpusavio supratimo ir dvasinio artumo. O aiškinimasis, kuris teisus – tai bandymas pervilkti taisykles į savo pusę ir kito žmogaus slopinimas. Tai neturi nieko bendro su artumu.

Žmonės į pyktį dažnai žiūri kaip kažkokį siaubingą demoną, kurio jokiu būdu negalima įsileisti į erdvę. O pyktis viso labo – tai psichikos dalis. Ir jos nereikia pašalinti, lygiai kaip nereikia pašalinti rankos ar kojos.

Pyktis – tai energija, kurią organizmas išskiria kaip atsakomąją reakciją į bet kokią kliūtį. Ir idealiu atveju tai galėtų būti nukreipta į kliūties pašalinimą. Štai, einu per mišką, žiūriu – rąstas skersai kelio riogso. Organizmui reikia papildomos energijos, kad galėtų tęsti kelionę. Supykau, peršokau. Arba nupjoviau. Žinoma, galima ir pradėti rėkti ant rąsto. Kaltinti, mojuoti kumščiais. Bet esmė – energiją, kuri jaučiama kaip pyktis išmokti sukaupti ir nukreipti į problemos sprendimą.

Na, o santykių kontekste viskas žymiai įdomiau. Nes čia jau įtraukti net dviejų žmonių poreikiai. Ir pyktis – tai galimybė bent jau sužinoti apie tuos poreikius. Jeigu įdomu…