Kaip išmintis byloja, protingas žmogus nepergyvena dėl to, ko negali pakeisti. Visgi kaip susitaikyti su dalykais gyvenime, kurie labai skaudina (ligos, negalios), bet kurių pakeisti neišeina? Kaip tai priimti?
Pasitaiko mūsų gyvenime lemtingų įvykių. Ir svarbiausi iš jų susiję su skausmu, o taip pat su gyvenimu bei mirtimi. Jei jau gimei – turi su tuo susitaikyti. O atėjo laikas mirti – irgi turi susitaikyti. Sunku, bet tenka priimti, kai iš gyvenimo išeina artimieji. Žinoma, šiais atvejais susitaikymas susitaikymui nelygus. Tačiau bendra čia tai, kad aplinkiniai bando mums tokiais atvejais padėti, sušvelninti šiuos skausmingus momentus.
Štai imkime gimimą. Gimdami mes patiriame ne vieną sunkų momentą: iš pradžių mus spaudžia, po to stumia, ir deguonies mums trūksta, ir galų gale iš saugaus plaukiojimo šiltoje gimdoje patenkame į šaltą, nejaukią aplinką. O čia dar aštrus metalas virkštelę perkerpa! Ir tuomet mes imame rėkti, žinoma, ne iš gero gyvenimo. Atgal prašomės. Tačiau dar ne vieno žmogaus atgal į gimdą gražinę nebuvo. Tad kad mes šitą faktą lengviau priimtumėm, mums aplinkiniai kuria gimdos imitacijas: minkštą lovytę pakloja, čiučioja liulioja, mama krūtį duoda ir ant pažįstamų savo rankų laiko – viską daro, kad sušvelnintų neišvengiamą atskirties siaubą.
O štai mirties akivaizdoje aplinkiniai irgi kitaip, nei įprastai ima su mumis elgtis: nesipyksta, viską atleidžia, kalba pabrėžtinai mandagiai – duoda suprasti, kad rūpinasi, kad gerbia: kad iš šio gyvenimo ne taip skaudu būtų išeiti. Kad atskirties nėra, kad kartu jie su mumis.
Ir netekus artimojo šarvojimo salėje panašią atmosferą žmonės kuria: tyli muzika groja, gėlės aplinkui, visi su velionio artimaisiais sveikinasi, pagarbos ženklus rodo – esi mūsiškis, mes atjaučiame tavo skausmą.
Imkime dabar ligas. Liga – tai ne šiaip tau pilvą susuko. Ligonis – tai ypatinga rolė, tai visas elgesys ir visas lūkesčių komplektas, kuomet tau daug kas leidžiama, kai į tave žiūri atlaidžiau, nei kasdien, kai tau ir valgyti padaro, ir nedirbti leidžia. Kartais tave net ligoninėje laiko ir maitina, ir apskritai: ligoni s– žmogus šventas. Aplinkiniai duoda suprasti: mes priimame tavo kančią. Įteisiname ją. Leidžiame tau pabūti ypatingu.
Imkime ne tokį tragišką, bet vis dėlto neeilinį įvykį: teismą. Nesvarbu, ar buvote jūs ieškovas, ar atsakovas, ar kaltinamasis, ar auka – po teismo atrodote ypatingai, tarsi kilnesni kažkokie. Tarsi pajuntate kažkokią kitokią gyvenimo briauną, kitiems, to nepatyrusiems, nesuprantamą. Ir skyrybas patyrę žmonės, ir vaikus gimdžiusios moterys – visi jie tampa kitokie, ir kitoniškumas šis nei kiek ne apgailėtinas: šių žmonių išvaizdoje, elgsenoje, povyzoje atsiranda kilnumas.
Ir žmonės instinktyviai pajunta, kad lemtingais gyvenimo momentais su mumis reikia elgtis atsargiai, švelniai, pagarbiai. Tarsi skausmingi išgyvenimai keltų jiems ne tiek pasibjaurėjimą, kiek pagarbą. Tarsi jie, tie išgyvenimai, mūsų vertę keltų. O kodėl?
Galbūt, todėl, kad skausmas, patiriamas visais šiais atvejais, tai skausmas ypatingas, labai tampriai susiejantis mus su tuo, kas vadinasi „žmogaus būvimas“, arba „egzistencija“. Kasdienybėje mes galime apie tai pamiršti: dirbi sau, į parduotuves vaikštai, pramogauji, vaikais užsiimi, su draugais ir šeimos nariais bendrauji visokiomis paviršutiniškomis temomis, televizorių žiūri ar internetiniame tinkle užsimiršti. O toks buvimas, koks jis būna visais minėtais lemtingais momentais – buvimas ypatingas, ir tikrumas jo tame, kad skauda. Skauda kartais sielą, kartais – kūną, o kartais – abu. Ir jei žmogus šio skausmo nėra patyręs – neskaitant, žinoma, visų kažkada patirtų gimimo kančių, apie tokį žmogų sakome: nebrandus, gyvenimo nematęs. O apie patyrusį skausmą, apie tą, kur sirgęs, prie mirties buvęs, vaikus gimdęs, nuteistas buvo ar auka – sakome: šis žmogus gyvenimą pažįsta. Pamokytas.
Tad ir gaunasi: neišvengiami, sunkūs, nemalonūs dalykai – tai ne paviršutiniško, o tikro gyvenimo palydovai. Iš ko, žinoma, visiškai neseka, kad esant galimybei išvengti tų dalykų reiktų visuomet jiems atsiduoti. Arba, kad atseit galima šiuos dalykus pedagoginiais sumetimais kažkam tyčia kelti. Ne, jei gali nesirgti, jei gali savo artimam padėti, jei gali gimdyti be skausmo ar nusikaltimų išvengti – tai ir daryk tai. Ir jei mirtį gali atitolinti – tik pirmyn. Tačiau jei jau nepavyko išsisukti – tenka pasakyti: gyvenimas yra gyvenimas. Toks jis jau yra – su savo skausmingais momentais, kurie yra kaina už pačią galimybę gyventi.
Mes kartais pamirštame, kad esame tik maža rūšis tarp milijardų gyvybės rūšių mūsų planetoje. Ir niekas mums išskirtinės teisės į amžinąją palaimą nėra suteikęs. Štai medžiai už langų – ir tie lapelius yra numetę, o gėlės vienmetės, o drugeliai, o žuvys? O trilijonai nematomų mikroorganizmų, kurie tik ir gyvi tuo, kad dauginasi – kokia jų lemtis? Trumpas jų amžius. Žinoma, jie to nejaučia, nes nejaučia nei mirties siaubo, nei skausmo. Bent jau nerodo aiškių skausmo požymių. Tačiau užtat neduota jiems patirti ir malonumo, ir džiaugsmo, ir palaimos. Egzistencija be emocijų, be susivokimo. O žmogui ir emocijos, ir susivokimas duotas – užtat ir kaina tokia: moki džiaugtis gyvenimu – mokėk ir skausmą iškentėti, ir gyvenimo baigtinumą suvokti.
Žinoma, kai jau atsitinka kas tragiška, tai ši filosofija nelabai padeda. Užtat tuomet pasileidžia galingi psichologiniai mechanizmai, tarkime gedėjimas. Su daug kam žinomomis stadijomis: neigimo, derybų, agresijos, depresijos, atsistatymo. Periodiškai tarsi kokia narkotiko injekcija patenka į mūsų emocinius centrus. Ir dvasinis skausmas atslūgsta – kad po to sugrįžtų. Bėga laikas. Dažnai, nors ir ne visada, skausmas švelnėja. Kartais – po metų, dešimtmečių – ateina sielos ramybė. Sakome: susitaikiau, pagijau, užgijo siela. Tik stadijos šios ne visuomet šitaip sklandžiai išsidėsto, ir ne visuomet greitai pasibaigia. O pasibaigia iš viso kada nors vaiko netekties skausmas? Arba daug metų kamuojanti liga? O jei tai artimo tau žmogaus liga?
Nepasibaigia. Maudžia. Liūdina. Gyvenimas primena mums apie mūsų skolą jam. Esi sąmoninga būtybė, pažįsti, kas yra džiaugsmas – pažink ir skausmą.
Olegas Lapinas