Straipsnio KRITINĖS SITUACIJOS – PROGA ASMENYBĖS BRANDAI   2 dalis

FRUSTRACIJA IR REALISTINIS IŠGYVENIMAS

Kad patirtumėme frustraciją, išorinis pasaulis turi tapti sudėtingesnis. Mūsų stipriems poreikiams, motyvams atsiranda vis didesni barjerai, kliūtys. Pasaulis sudėtingesnis dėl to, kad netenkina mūsų savaime ir veikia kaip „šaltas dušas“. Tarkime, jūs esate kūdikis, ir norite ranka pasiekti žaislą. O jis nepasiekiamas! Jūs verkiate. Jums žaislą paduoda ir aprimstate. Jūsų nemalonumo tarpas buvo minimalus. Tai buvo hedonistinis išgyvenimas. Tačiau štai jums jau keturi metai. Žaislas yra, bet jis paslėptas nuo jūsų aukštai, šalia žaislo broliui, nes yra dovana, kurios negalima liesti iki Kalėdų. Tokioje situacijoje jau suvokiate tikrovę ir prasideda realistinis išgyvenimas. Ieškote, kaip jums pasiekus žaislą, svarstote: gal verta palypėti ant kėdės?

Iš pradžių frustracijos metu organizmas bandė reaguoti kaip ir įprasta – hedonistiškai, t.y. kaip į stresą. Paraustame, imame virpėti, bandome verkti, organizmas ruošiasi bėgti, pulti, bijoti ar pykti. Tačiau pasaulis nepasiduoda ir toliau mus frustruoja! Kai išorinis pasaulis kelia aiškias kliūtis ir barjerus, refleksų ir antinksčių hormonų nebeužtenka. Mes turime suvokti kliūtis, suprasti, kad jos yra objektyviai ir kad nuo jų nepabėgsi. Mes mokomės įjungti priemones, kurias sutartinai vadinkime „psichikos procesais“. Saviapgaulė („ignoruoju kliūtį“) ir infantiliškos reakcijos („reikia tik paverkti“) nebeveikia, todėl įsijungia sudėtingesni veiksmai:

• aktyvumas, nukreiptas į problemos sprendimą; iš pradžių gali būti betikslis blaškymasis, vėliau – tikslinga priemonių paieška, praktinis mąstymas: „taip, man reikia žūtbūt rasti kėdę, ant kurios užlipčiau“;
• manipuliatyvus mąstymas; supratimas, kad galima kreiptis pagalbos į tuos, kuriems tos kliūtys – ne kliūtys: „broliuk, būk geras, paduok man žaisliuką, o aš tau saldainį duosiu“. O jeigu siekiamas objektas vis vien lieka nepasiekiamas? Tuomet veikia brandžiausia šiam išgyvenimui dalis:
• Kantrybė – galų gale viskas išsisprendžia, reikia tik palaukti;
• Kompensacija – vieną objektą aš galiu pakeisti panašiu, kuris kažkiek patenkins mano poreikį („norimo žaislo nepasiekiau, tai eisiu žaisti į kiemą“). Tokiu atveju aš atsisakau vieno tikslo dėl kito.

Prisiminkime visam gyvenimui šiuos du stebuklingus išteklius – kantrybę ir mokėjimą atsisakyti, kompensuojant save kitkuo. Jų pagrindu mes psichologiškai bręstame. Paaugus dažnai teks jais naudotis įvairiomis progomis – nuo stovėjimo eilėse iki sprendimo, su kuo tuoktis.

Kol kas ir streso, ir frustracijos atveju mūsų vidinis pasaulis, anot Vasiliuko, išlikdavo paprastas. Tai reiškia, kad viduje buvo vienas neprieštaringas siekis ir aiškus noras. Tačiau grįžkime į situaciją su nepasiekiamu žaisliuku. Įsivaizduokime, kad mes staiga persikeliame į mokyklinį amžių. Dovaną pasiekėme. Štai ji – belieka ištiesti ranką. Ir brolio dovana šalia – juk taip smalsu ją išpakuoti ir pažiūrėti! Staiga prisimename, kad už draudimo liesti pažeidimą mūsų laukia pasekmės. Ir bausmė ne fizinė – moralinė. Įsivaizduojame, kaip gėda būtų mums, jei mama, kuri norėjo padaryti siurprizą, nusimintų sužinojusi apie mūsų poelgį. Kaip išnyktų broliui siurprizo džiaugsmas. Išorinis pasaulis lieka paprastas. Vidinis pasaulis darosi sudėtingas. Pagunda ima kovoti su baime. Sudėtinga? Vystosi mūsų sąmonė. Ir vystosi kaip tik dėka konfliktų.

KONFLIKTAS IR VERTYBINIS IŠGYVENIMAS

Kai išorinis pasaulis buvo sunkus, tai buvo suprantama. Mums tereikėjo kantrybės ar vieną tikrovę pakeisti kita (nueit žaist į kiemą pamiršus žaislą). Tačiau ką daryti, kai tikrovė lengva, bet viduje prasideda sudėtingumas? Konfliktuoja motyvai: „noriu, bet negalima“, „reikia, bet blogai“, „man bus malonu, bet po to jausiu gėdą“. Turi atsižvelgti į įvairias pasekmes, turi skaitytis su savo sąžine… Laimei, tokiais atvejais turime stebuklingą mechanizmą – sugebėjimą apsispręsti. Tokiais momentais kuriame savo vertybių sistemą. Išorinis pasaulis mums nepadeda – esame laisvi elgtis įvairiai. Uždavinys sudėtingas – mums reikia PATIEMS apsispręsti, t.y. padaryti pasirinkimą.

Taigi nusprendžiate dovaną apžiūrėti, po to per Kalėdas jums būna gėda. Taip gėda, kad jūs pasakote sau viduje: „Nuo šiol niekada nemeluosiu!“ Atvirumas tampa jūsų vertybe. Dabar ateityje jums bus lengviau panašiomis situacijomis – vertybė „nemeluoti“ taps jūsų vidiniu motyvu. Po to seks kiti pasirinkimai. Susikurs vertybių sistema ir vertybės motyvuos jus elgtis taip, o ne kitaip. Kitas vaikas toje pačioje situacijoje gali priimti ir kitą sprendimą – tarkime, išvengti gėdos numetus kaltę patiems tėvams: „tai jie kalti, kad blogai paslėpė nuo manęs dovanas“ – jam vertybe tampa atsakomybės vengimas, mokėjimas ją numesti kitiems.

Vertybinis išgyvenimas konfliktų metu gali vykti įvairiai. Juk lengvas išorinis pasaulis suteikia mums laisvę ir pasirinkimai iš pradžių gali būti įvairūs. Jie ypač aktualūs mokykliniais metais: išduoti draugus ir išgelbėti savo kailį? Ar geriau prisiimti kaltę ir išgelbėti draugus? Tuomet kai viduje kovoja priešingi norai, galų gale renkatės vieną ir tuo pačiu įvertinate vieną ar kitą vertybę. Kartojant pasirinkimus, jie tampa įpročiu, o vėliau tuo, kas vadinasi „vidinis kryptingumas“. Tai – savotiški žiburiai tamsoje, kurie nurodo mums kryptį, tik tie žiburiai labiau apšviečia ne išorę, o vidų – mus pačius. Vystosi tai, kas vadinama „sąmonė“, t.y. savęs suvokimas: „leisk sau pavogti vieną, kitą kartą – tapsi vagimi“. Ir nesvarbu, jog guodi save, kad vagia visi ir iš žioplio pavogti ne nuodėmė. „Leisk sau pasielgti sąžiningai vieną, kitą kartą – tapsi sąžiningu žmogumi“. Ir tiki, kad geriau gyventi kukliau, bet numirti su švaria sąžine. Sąmonė reiškia, kad į save žiūrime aiškiai, netgi jei tas žinojimas nemalonus. O nemalonus jis būna, jei nusižengiame savo vertybėms. Tai – karčios pamokos apie save, bet jos būtinos. Galų gale mes išmokstame ne kaltinti save, o tiesiog atsisakyti tam tikrų pagundų. Šie atsisakymai veda mus ne į savigraužą, bet į vidinę harmoniją, taiką su savimi. Susiformavusi vertybių sistema automatizuoja mūsų pasirinkimus, nes mums vis mažiau reikia abejoti, kaip pasielgti. Kaip sakė pranašė Pifija filmo „Matrica“ herojui Neo: „tu atėjai ne tam, kad pasirinktumei. Tu jau pasirinkai, o atėjai sužinoti, kodėl pasirinkai būtent taip“.

O ką jei mes suabejojame pačia vertybe?

Kai mes pajuntame, jog mūsų vertybių sistema griūna, nusiviliame teisingumu, Dievu, žmonių sąžiningumu. Imame prarasti gyvenimo prasmę. Mums reikia imtis sudėtingo darbo gražinti vertybes į savo gyvenimą iš naujo, kitaip įprasminti save. Mums reikia vėl patikėti, kad pasaulyje yra kur judėti, vėl atrasti arba uždegti tamsoje tuos „žiburius“ link kurių judėsime. Pasaulis gali mūsų šiuo klausimu nesuprasti. Padėti gali ne tiek blaivus tikrovės suvokimas, kaip frustracijos metu, kiek išmintis – mokėjimas labiau už tikrovę vertinti savo įsitikinimus, o esant reikalui – netgi kovoti ir mirti už juos.

Olegas Lapinas