Kaip smulkmenos reguliuoja mūsų gyvenimą? Gal dramatiškos yra ne pačios smulkmenos, o mūsų požiūris į jas? Visas gyvenimas susideda iš smulkmenų, tačiau vieni praplaukia, dėmesio į jas nekreipdami, o kiti taip susikoncentruoja, kad nemato didesnių dalykų… Žodžiu, kodėl numestos kojinės viduryje kambario veikia taip dramatiškai?
Galima lažintis, jums pažįstama tokia situacija. Jūsų sutuoktinis sukiša indus į spintelę ne taip, kaip jūs įpratote. Jūs jų paskui nerandate ir pykstate. Jums atrodo: kiek kartų jam sakyta, o jis lyg negirdi. Jis atsako: ko tu taip nerviniesi dėl smulkmenų? Arba jūs turite įprotį grįžti namo iš svečių vėliau, nei susitarėte. O jis pyksta, pūtuoja. Jums atrodo: kokia smulkmena! Valandą ten, valandą šen… Matote, šeimyniniai konfliktai visuomet įsižiebia dėl, sakytumėt, smulkmenų. Kurios vienai pusei smulkmena, o kitai – didelis nusižengimas.
Štai kur šuo pakastas – jums tai, dėl ko pyksta kitas, būtinai turi atrodyti smulkmena. Jam tai, dėl ko pykstate jūs, irgi būtinai turi atrodyti smulkmena. Kitaip ir konflikto nebūtų. Nesupratote?
Jei jūs abu laikote šį įvykį labai svarbiu ir dramatišku, tai ir reaguojate abu panašiai. Tarkime, jūs abu su vyru esate labai religingi ir mandagūs. Ir štai išgirstate, kaip jūsų vaikelis bažnyčioje per mišias su kitu draugeliu prunkščia ir juokelius mėto. Jūs abu pasipiktinate, tiesa? Ir jei su jūsų vaikeliu po mišių pas jus gali įvykti rimtas pokalbis, tai tarpusavyje konflikto nebus. Nes jums abiems mišios – tai rimta, o mokėti drausmingai per mišias elgtis jums abiem vienodai svarbu. Na o jei jūs religinga, o vyras – ne? Tada jūs vaiko elgesiu pasipiktinate, o jis, ateistas, ramiausiai jums pasako: nesinervink dėl smulkmenų – tegul vaikas atsipalaiduoja. Kas tada bus? Kils konfliktas tarp jūsų, nes jums tai rimta, o jam – nusišvilpt.
Kitas pavyzdys. Jūs abu labai vertinate ištikimybę. Abiem šventas dalykas nežiūrėti į kitus/as, negeisti, nepaleistuvauti ir t.t. Ir štai taip atsitinka, kad vienas iš jūsų nusideda. Kaip jūs abu reaguosite? Siaubingai. Nusidėjęs gali net bandyti iš balkono iššokti, depresuos, jaus kaltę. Jūs, žinoma, ne mažiau už jį depresuosite. Tik štai kas įdomu: konflikto tarp jūsų nebus, nes jūs abu vienodai rimtai pergyvensite. Po kiek laiko abu pergyvenę didelį slogutį, jūs susitaikysite. Pas jus abu, atrodo, vertybių sistema yra panaši. Bent ištikimybė panašioje vietoje.
Na o jei jūs mėgstate pažaisti lovoje su simpatiškais vaikinais, o jūsų vyras kategoriškas moralistas? Tada konflikto neišvengsi. Jis skaitys jums moralą apie santuoką, apie dorą ir apie vaikus. O jūs jausite neapsakomą pyktį, netgi stipresnį už nepatogumą prieš jį (vyras vis dėlto). Ir šauksite jam: “tu zanūda! Koks skirtumas, su kuo aš miegu, kvaily tu! Iš tavęs lovoje vis tiek jokios naudos!”. Matote, konfliktas čia atsiras todėl, kad jam svarbu moralė, o jums – seksualinis pasitenkinimas. Tai nereiškia, kad jūs moralės iš vis neturite. Ir nereiškia, kad jis seksualumo svarbiu nelaiko. Tiesiog jums seksualumas yra aukštesnėje vietoje, nei pas jį. O jam aukštesnėje vietoje yra moralė. Jis sako: tai mano vertybė. Bet palaukite. Vertybėmis mes čia vadiname tai, ką dauguma žmonių laiko vertybėmis: Dievo įsakymuose ir kasdieniniuos papročiuose vis tie patys dalykai pagarboje – atvirumas, drąsa, pasitikėjimas, saikingumas, meilė, draugystė ir t.t. Tačiau gal jos pas kiekvieną vis kitokia tvarka išsidėsto? Konfliktas įmanomas tada, kai žmonėms atrodo, jog jie stato tas pačias vertybes į per daug skirtingas lenteles.
“Tau meilė yra tuščia vieta!” – su priekaištu sakote jūs.
Pats didžiausias konfliktas, lydimas siaubo, įvyksta tada, kai kas nors paniekina tai, ką mes laikome šventu. Tarkime, koks nors žmogus yra narcizas gangsteris, niekinantis žmogaus gyvybę. O jūs ją aukštinate, nes esate gėrio nešėja. Susidūrus su ciniku jums gali net fiziškai bloga pasidaryti. Nes jam – smulkmena tai, kas jums – viršūnių viršūnė. Jūs net ir užmušti tokį gangsterį dėl savo tikėjimo galite. Ir kitam gangsteriui toks jūsų poelgis pasirodys normaliu. Jis ramiai į jį reaguos. O jūs galite išgyventi sunkią dvasinę krizę: prasižengėte prieš savo aukščiausiąjį principą – “nežudyk”.
Taigi, matote, “smulkmenos” iš tiesų smulkmenos tik kieno nors akimis. O kito akimis – tai didelės vertybės. O kodėl jam tai vertybės? Na gerai, su gyvybe, tikėjimu ir ištikimybe viskas aišku. O štai kodėl kas nors įsiunta dėl ne vietoje padėtų kojinių? Dėl neišplautos lėkštės? Dėl nenuleisto unitazo dangčio? Dėl per vidurį išspaustos iš tūbelės dantų pastos? Apie tai nei Dievo įsakymuose, nei kasdieniniame vertybių kodekse nieko nėra pasakyta…
Todėl, kad jo asmeninėje vertybių sistemoje šie, jūsų akimis, nesvarbūs dalykai, susieti su tam tikromis taisyklėmis, kurios vadinasi “įsitikinimai”. Įsitikinimai ne visuomet akivaizdūs. Pačiam žmogui jie yra tokie savaime suprantami, kad jis net nesusimąsto, kokius turi įsitikinimus. Tarkime, jo įsitikinimas “netvarkingas buityje žmogus, netvarkingas ir visas jo gyvenimas”. Ar jis apie tai pats žino, kad turi tokį įsitikinimą? Ne. Todėl gali mums to ir nepasakyti. O kaip tada mes sužinosime? O mes jį ilgai stebėsime ir pamatysime, ką pirmiausiai jis daro parėjęs namo? Pataiso kreivai kabantį paveikslą, padeda į vietą numestą šlepetę. O tik po to eina į tualetą, nusirengia, eina praustis ir t.t. Jis daro tai automatiškai, nes jo įsitikinimai veikia už sąmonės ribų. Žmogus gali juos suprasti, jei save kryptingai stebės. Ir jei prisimins, kas svarbu būdavo jo tėvams. Švara? Tvarka? Atvirumas? Taupumas? O ką tėvai mėgdavo kartoti? “Kas nedirba, mielas vaike…”, “Be cento lito nebūna”, “Visų pinigų neuždirbsi”, “Žmogus žmogui vilkas” ir t.t.? O kaip tėvai elgdavosi parėję namo? Eidavo miegoti ? Bardavosi? Sutvarkydavo namus?
Greičiausiai jūs ir patys nešiojate savyje pluoštą tėvų įsitikinimų, nors iš visų jų pažįstate tik vieną. Užtat kai jūsų sutuoktinis elgiasi taip, lyg tikėtų kitais dalykais (o taip nėra iš tikrųjų) – jums kyla nemalonus jausmas pilve ir krūtinėje. Jūs staigiai prisimenate didžiąsias vertybes ir susiejate jas su jūsų įsitikinimais: “aha, jis netvarkingas, vadinasi, manęs nemyli! Jis iš vis mylėti nemoka! Aha, jis manęs negirdi, vadinasi, jis mane žemina! Jis iš vis nieko gerbti nemoka! Aha, jis seksualiai nepajėgus, vadinasi, mano gyvenimas eina šuniui ant uodegos “. Ne tame reikalas, kad jam meilė nesvarbu, ar gerbti jis nemoka. Tai tiesiog pradėjo veikti jūsų nesąmoningi įsitikinimai, besisukantys aplinkui vertybes “meilė”, “ savigarba”, ”gyvenimo sėkmė”. Kokie įsitikinimai? Na, pavyzdžiui, tokie: “ tvarka turi būti visur”, “bendrauti su žmogumi reiškia klausytis, ką jis sako“, “Seksas – svarbiausias žmones rišantis dalykas ir laimės pagrindas”. Įsitikinimai pajudino vertybių sistemą, ji susvyravo, o jūsų pilve atsirado nemalonus signalas apie tai – emocija. Emocija aptemdė protą ir jūs šaukiate: “man tai svarbu, ar tu suvoki?!“. O jis pečiais gūžteli: “ko tu rėki dėl smulkmenų?” Nes jam gal savigarba, meilė ir sėkmė irgi pakankamai aukštai stovi, tačiau jungiasi su kitais įsitikinimais: “meilė – kai ant tavęs nerėkia ir pamaitina” arba “save gerbiantis žmogus skolų neatiduoda”, “ seksas – dalykas antraeilis po meilės”. Tai ką daryti ?
Kai aš girdžiu šį klausimą, man į galvą ateina įvairios dainelės. Pavyzdžiui, Nikitinų dainos žodžiai:
“ Что же из этого следует ?
Следует- шить
Шить одеяла и платья из легкого ситца
Вы полагаете , все это будет носиться ?
Я полагаю, что все это следует шить !”
Ir t.t. – apie pavasarį, kuris būtinai ateis. Ir apie tai, kad reikia šokti valsą. Nes kai šoki valsą, tai visokie vertybių skirtumai kažkur išnyksta. Šokime dažniau valsą su savo sutuoktiniu!
Olegas Lapinas