Klausimas dvipusis. Jaunai merginai gali rūpėti „ar aš jį myliu“. O klausimas „ar mane tikrai myli“ rūpi visiems ir visada.

Iš pradžių trys pastabos:

• Kalbėkime čia būtent apie tai, ar „aš myliu“, o ne apie „ar jis mane“ – patikėkite, kad iš atsakymo į klausimą apie savo jausmus naudos gausite žymiai daugiau;
• Paprastumo dėlei kalbėkime apie moterišką lytį, įsivaizduodami, kad visur vietoj žodžių „mergina“ ir „moteris“ gali būti ir „vaikinas“ bei „vyras“.
• Nesupraskime, kad kalbame tik apie jaunus žmones. Visiškai normalu, kai įsimylėjimas apima ir pagyvenusį žmogų. Tiesiog sakyti „mergina“ šiuo klausimu labiau įprasta, nei „močiutė“. Ir be to, dauguma man pažįstamų žmonių jaučiasi sieloje žymiai jaunesni, nei jiems yra metų.

Kaip sužinoti, ar tai, ką aš jaučiu, yra meilė? Kalbant abstrakčiai, sužinoti neįmanoma vien todėl, kad žodį „meilė“ sukūrė patys žmonės. Jie gali pavadinti „meile“ ir seksualinę aistrą, ir šiltą prieraišumą, ir draugišką bičiulystę. Žinoma, jei tikėtumėme graikų filosofu Platonu, viskas, ką mes žinome, turi antgamtinę kilmę. Ir „meilė“ atėjo į mūsų kalbą ir į mūsų supratimą vien todėl, kad yra atspindys tikrosios, idealiosios meilės, tūnančios aukštai kosmose, idėjų pasaulyje. Tačiau Platonu ir tuomet ne visi tikėjo, o šiais laikais labiau tikima ne filosofais, o televizija. Televizijoje meilės apstu, ypač dažnai žodis „meilė“ kartojasi estrados dainose. Tačiau jei jūs pastebėsite, dainose dažniausiai apdainuojamos situacijos, kai „meilės nebėra“, „ tu neateini“, „tavęs ilgiuosi“. Niekas nedainuoja: „jau daug metų laikau tave savo glėbyje“, tiesa? Tai reiškia, kad dažniausiai dainų tekstuose mylinčiu laikomas žmogus, kuris pergyvena tam tikrą deficitą: kažko laukia, ilgisi, negauna, kankinasi, viliasi ir praranda viltį.

Todėl dauguma merginų supranta, kad myli, iš tam tikros dvasinės būsenos, lengvo nerimo-kančios, kurį galime pavadinti „meilės ilgesys“.Meilės ilgesys pasižymi tuo, kad jauti nesuprantamą nerimą, o už durų, atrodo, tavęs laukia svaiginantys nuotykiai. Tu dar nežinai su kuo, bet jauti, kad tavo pergyvenimuose atsiras kažkas neeilinio, kažkokia ypatinga sąmonės būsena. Ir kaip dažnai atsitinka, ši sąmonės būsena jau beveik  atsiranda merginai, pamačiusiai neapsakomo grožio vaikiną: klasioką, namo kaimyną, bendrakursį ar bendraamžį. Būtent išoriškas grožis tenkina meilės ilgesį. Kas žino, gal Platonas buvo teisus: mes tuomet atpažįstame eiliniuose žmonėse neeilinio, nežemiško ir idealaus pasaulio atspindžius? Sutikite, kad grožis tarsi pakelia mus virš kasdienybės.

Tuomet, kai gražus vaikinas pateko į meilės besiilginčios panelės akiratį, ji jaučia kiek kitokį jausmą. Ji yra įsimylėjusi.Įsimylėjusi ji ne bet ką, o konkretų asmenį, o jei tiksliau, yra įsimylėjusi jo atvaizdą. Kodėl svarbu patikslinti, kad atvaizdą? Todėl, kad jei ji staiga ima ir skubiai išteka už savo mylimojo, tai dažniausiai nusivilia: jis pasirodo jai su savo ydom, o be to visai nežada jai ypatingų sąmonės būklių. Labai gražus žmogus gali būti tiesiog narcistiška savimyla, kuriam daromas įspūdis užgožia rūpestingumą ir sugebėjimą mylėti. Taigi, kai mes esame įsimylėję, mums geriau laikytis nuo mūsų objekto kiek atokiau. Ką instinktyviai ir daro įsimylėjęs žmogus: jis nepastebi savo išrinktojo trūkumų, jis žiūri į jo nuotrauką, skaito jo SMS žinutes ar e-meilus. Visiškai rimtai: įsimylėjėliams geriau matytis kuo rečiau, netgi geriau gyventi skirtingose šalyse. Jų pasimatymai turi būti trumpi ir persmelkti išsiskyrimo skausmu.  Žinoma, jūs paklausite, ar būtinai turi būti taip žiauru: kam tiek kančios? Atsakymas – būtinai. Jei įsimylėjėliai nepatiria kančios, jei tarp jų nestovi barjerai, aistra netenka savo variklio. Nes variklis ir yra neatitikimas tarp mano geismo („noriu turėti tave dabar“) ir galimybės („bet mus skiria aplinkybės“). Jei konkrečiau, aplinkybės gali būti tokios:

• Mylimas žmogus išvyksta nežinoma kryptimi ar turi turtingą sutuoktinį – „Anos Kareninos“ ir arabų pasakų variantas;
• Tarp mylimųjų stovi abiejų priešiškai nusiteikę tėvai – Romeo ir Džiuljetos variantas;
• Mylimoji moteris pati blaškosi ir nežino, ką išsirinkti – variantas, apdainuotas XVII-XIX amžiaus komedijose ir dramose: „Šuo ant šieno“, „Jaunojo Verterio kančios“;
• Mylimieji priklauso skirtingiems luomams, pavyzdžiui, ji – pasaulietė, o jis – kunigas: daugelio romanų variantas: „Erškėčių paukščiai“, „Ragana ir lietus“;
• Ir netgi variantas su kiek perversišku atspalviu: ji dar mergaitė, o jis – vyras: „Lolita“;
• Jei abu tos pačios lyties: „Mirtis Venecijoje“.

Literatūra pateikia mums tik nedaugelį įsimylėjimo variantų kiekį. Gyvenimas šiuo klausimu kur kas įvairesnis. Mums suprantamesnis ir dažniau pasitaikantis – moteris įsimyli vedusį vyrą. Svarbiausia šiose santykiuose prisiminti – tarp mylinčiųjų turi būti rimta kliūtis. Jei jūs tiesiog esate koketė ar Kazanova ir norite įžiebti aistrą – sudarykite kliūtį dirbtinai.

Dar viena įsimylėjimo savybė – jis turi būti beprotiškas. Tai reiškia, kad aplinkinių blaivias pastabas: „tu jam ne vienintelė“, „jis tave sužlugdys“ – mes turime priimti kaip eilinę kliūtį meilei. Tai reiškia, kad mes turime atsainiai atsakyti: „Na ir kas? O man tas pats – aš jį myliu, o jūs nieko nesuprantate“.

Toliau kalbėti nėra apie ką, viskas vyksta automatiškai: jie atrodo vienas kitam idealūs, jei mąsto ta pačia kryptimi ir lengvai vienas kitą supranta. Jei jie tiki Zodiaku ar socionika, tai dažniausiai nustato vienas kitam papildančius tipus. Tai reiškia, jie atranda visus įmanumus įrodymus: „mes skirti vienas kitam“.

Tačiau per tą laiką, kol mes kalbėjome apie įsimylėjimą, įvyko nemažai pasikeitimų. Būtent mergina / vaikinas persirgo įsimylėjimu. Tai reiškia – spėjo nusivilti savo išrinktuoju, nes pamatė, kad jis visai nėra tai, ką ji jame matė. Būtent jos lūkesčiai, viltys ir įsivaizdavimai apie idealų išrinktąjį atsitrenkia į jo realius trūkumus. „Jis egoistas, savimyla, o mane tik apgaudinėjo. Aš mylėjau ne jį, o savo įsivaizdavimą apie jį“. Ateina juodas periodas – reikia išgedėti savo praradimą. Žinoma, čia jūs rasite aibę nenorinčių to daryti. Jos įtikinėja save, kad viskas grįš atgal, kad reikia tik pasistengti. Jos pyksta ir atgailauja dėl šio pykčio. Jos depresuoja, bando prisigerti vaistų ar alkoholio. Jos jaučia tuštumą ir eina iš proto. Kažkur sielos gilumoje jos niekaip nepaleidžia savo išrinktojo. Ir tuo metu mylėti ko nors kito negali.

Tačiau įsivaizduokime, kad šis procesas įvyko. Praėjo keli metai. Įsimylėjimas užsibaigė. Ir štai merginos gyvenime atsiranda kitoks žmogus. Jis anaiptol nėra pats gražiausias. Tačiau jo akivaizdoje mergina jaučia kažkokią neapsakomą ramybę ir šilumą. Jai rūpi, kaip tas žmogus jaučiasi, ką jis sapnuoja ir ką jaučia. Ji įvertina jį ir protu: šiuo atveju protas nesikerta su jausmais. Ir štai mergina pradeda šiuo žmogumi rūpintis, jausdama iš jo atgalinį rūpestį. Tai svarbus momentas: nesirūpinti tuo, kas to rūpesčio kratosi. Variantas, kai moteris ima globoti jauną padūkusį vaikiną, kuris iš jos globos tik šaiposi – ne tas atvejis. Tai jau labiau panašu į įsimylėjimą ir greičiausiai yra savo reikalingumo kitam žmogui ilgesys. Tam, kad meilė būtų meilė, kalbėkime apie tai, kad žmogus priimtų mūsų rūpestį, švelnumą, skiriamą laiką. Ir atsakytų mums tuo pačiu. Tokiuose santykiuose visko būna, ir nusivylimų, ir barnių, bet  pagrindinė linija: mes su tavimi esame artimi žmonės. Dėl to ir kantrybė nugali reikalavimus, dėl to ir momentinė neištikimybė atleidžiama. Iš tokio abipusio prisirišimo, rūpesčio, atleidimo, saugumo“ ir pinasi tai, ką mes galime pavadinti meile. Arba, jei norite, meile-prisirišimu.

Šioje vietoje galime iš karto pasakyti, kad prisirišimas – dalykas anaiptol ne varginantis, nereiškiantis jokios vergijos ir visai nesietinas su „poreikiu emansipuotis“, „dusinimu savo glėbyje“ ir „ laisvės praradimu“. Kalbame apie tokius santykius, kur kitas žmogus tampa mums atrama, su kuriuo gyvenimas mus kaip tik išlaisvina ir įgyja didesnę prasmę. Na, kad būtų suprantamiau: ar jus dusina jūsų mylimas šuo? Ar norisi emansipuotis nuo savo mėgstamo medžio už lango? Ir atkreipkite dėmesį, jūsų šuo nėra idealaus grožio, o ant medžio gali būti net kažkas išbraižyta. Ir vis tiek jie mums brangūs? Taip. O jei dar mes vienas kitu rūpinamės – tai jau tikrai.

Tiesa, vis dar lieka klausimas, kaip sužinoti, ar jis mane myli? Žinia, jei atkakliai prašysite, atsakymas pats ateis.

Olegas Lapinas