Šiaip santykiai su vaikais kažkuo primena ornitologiją. Tai paukštelį augini, tai į laisvę paleidi, bet ne šiaip, o su žiedu ant rankos. Kai vaikas dar pilve, tai jį maitini savimi, už jį kvėpuoji ir nėščią savo pilvą nuo smūgių saugai. Tačiau neišvengiamai ateina diena, kai vaikas ima prašytis lauk ir tuomet reikia būtinai jį paleisti! Jei jo bandai nepaleisti, tai žinai, kas būna? Ateina gydytoja su baltu chalat, ir atneša rankose žirkles. Ir nors skauda, ir baisu, ir kažkaip per devynis mėnesius su juo apsipratai, bet vis vien visi šaukia: stanginkis! Stumk! Ką čia paleisti – vaiką ne paleisti, o išspausti iš savęs reikia, štai koks prispiria reikalas. O jei spausdama per daug tarpvietę įtempi ir tuo pačiu neišleidi – gimdymas būna apsunkintas. Leidžiame vaikui išeiti – jam ir gyventi lengviau, ir motinai mažiau skauda.

O vėliau vaikas išmoksta savarankiškai vaikščioti, valdyti rankas ir ta proga krėsti visokias eibes. O tu neleidi. Todėl jis mėgsta pabėgti nuo tavęs į saugų atstumą ir iš ten žiūrėti, kaip tu reaguosi. Žinoma, iki tam tikros ribos tu ir vėl turi jį paleisti – kitaip jis visko bijos. Juk lopšelinukai ir darželinukai mokosi, ar pasaulis pavojingas iš motinos reakcijos. Jei ji vis bijo tave kieme paleisti – reiškia, pasaulyje gyventi baisu. O jei mama optimistiškai leidžia tau tyrinėti aplinką – vadinasi, pasaulis saugi vieta gyventi. Todėl leisk jam smėlio dėžėje nukristi ir atsikelti pačiam, neskubėdama padėti. Oi, kai kam tai nelengva – nerimas užeina: o jei kas atsitiks ir liksiu kalta? Dievas atleis, pati sau neatleisi. O tu atleisk iš anksto.

Trečią kartą vaiką reikia paleisti į mokyklą. Na čia jau reikalą pataiso kiti vaikai ir mokytojai. Tai reiškia, jei vaikas labai jau bailus (prieš tai buvusio etapo pasekmės), tai vaikai ir mokytojai pastebės ir jį padrąsins. Vaikai, žinoma, drąsina pašaipiai. Tik nereikia visų šių pašaipų priimti vien neigiamai. Vaikai juk šaipydamiesi visą laiką tavo vaiką provokuoja – parodyk, ką gali. Ir kažin ar verta susirūpinusiai mamai bėgioti į mokyklą ar pervedinėti vaiką į kitą: “vaje, mano vaikelį skriaudžia!” Ir perveda vaiką į kitą mokyklą, kur, atseit, mažiau skriaudžia. Atseit. Juk visus vaikus visi skriaudžia, o tiksliau – visi šaiposi ir provokuoja. Verta mamoms pasiskaityti “Harį Poterį”. Ką darytų Haris Poteris, jei į visus jo susidūrimus su nekenčiamu Draku Smirdžiumi kištųsi gerieji burtininkai? Ne, pasikliauja Poteris savo ištikimais draugais ir savo sugebėjimais. Mokytojai jį tik savo dalykų moko, o į vaikų santykius nesikiša. Vaikai, paleisti spręsti santykius su bendraamžiais patys, mokosi pastovėti už save. Ir bręsta tokiu būdu. Tik šioje vietoje neblogai būtų prisiminti, kad Haris reguliariai palaikydavo gerus santykius su burtininku Dumbldoru. O gyvenime berniukui gerai palaikyti ryšį su tėčiu, mergaitei – su mama. Tiesiog kalbėtis dažniau, tai padeda pasitikėti vieni kitais.

Na, žinoma, ateina paauglystė. Čia jau vaikai ima vis labiau ir labiau tolti – vaikščioti pas draugus ir drauges. O kai paauglys ilgai negrįžta – apie ką galvoja tėvai? Apie narkotikus, girtuoklystes ir paleistuvavimą. Ypač jei ilgai negrįžta mergaitės. Siaubingiausia čia, kai paaugliai negrįžta namo, nes kur nors kokį gimtadienį švenčia. Todėl tėvai ima vaikams nuolat skambinėti ir SMS rašyti, tikrinti kišenes, o kartais – šlapimą testuoti. Nepasitiki jų žodžiais ir pokalbius paverčia teismu. Štai čia iškyla tokia slapta tiesa: tėvai bijo paauglių tikrų ir netikrų “gastrolių”, nes jie reiškia, kad paaugliui gali kas nors atsitikti. O kas tai? Argi suaugusiems kas nors tokio pat neatsitinka? Nerūko jie, negeria ir avarijų nedaro? Atsitinka, tačiau paaugliai – vis dar mūsų šeimos dalis ir mes bijome juos prarasti kaip savo šeimos dalį. Todėl paauglius irgi norisi palaikyti, bet reikia po truputį paleisti. Paleisti šiuo atveju reiškia kad ir laipsniškai leisti jiems grįžti namo vis vėliau ir vėliau. Kalbėtis su jais kiek įmanoma dėmesingiau ir pagarbia i- juk jie jau turi savo nuomonę ir labai ją vertina. Paleisti reiškia palaikyti tokius santykius su sutuoktiniu, kad nereikėtų dangstyti savo problemų paauglių problemomis. Tai reiškia – jei lovoje su vyru netvarka ar emocinis atšalimas ar dar koks slaptas romanas – nereikia vietoj to įnirtingai spręsti vaiko epizodinio mokyklos praleidinėjimo klausimų – tegul šis klausimas tampa antraeilis palyginus su jūsų lova ir jūsų su vyru emociniu atšalimu. Jei pavyks “atšilti” – o praktika rodo, kad dažniau pavyksta – patikėkite, vaiko problemos kažkokiu stebuklingu būdu pačios išsispręs.

O tada ateis dar vienas momentas, kai vaikas atsiskirs nuo tėvų ilgam ir rimčiau: važiuos mokytis ar dirbti į kitą miestą ar šalį, kurs savo šeimą. Dabar reikės pripažinti, kad kažkas (tavo žentas ar marti) jam yra svarbesni už tave. O tai nėra labai jau malonus atradimas, nes norisi visuomet būti vaikui tuo, kuo pripratai – Mokytoju, Auklėtoju ir Globėju. O dabar tave lyg per anksti į pensiją išleidžia, lyg ir nesakydami tiesiai, o nustumia į šoną. Netgi kai anūkus leidžia pažiūrėti, tai vis kažkaip kritiškai ir atsargiai. Štai čia vaikus reikia paleisti savarankiškai tvarkytis sąmoningai su savo pareigos suvokimu – laikas užleisti jiems Mokytojo, Globėjo ir Auklėtojo vietą, kurioje užsisėdėjai. O kad tai įvyktų, reikia mokėti džiaugtis gyvenimu, dūkti ir juoktis.

Vadinasi, kas? Vadinasi, teisingai sako, kad senatvėje mes suvaikėjame. Gal ir reikia suvaikėti, nes sociume reikia užleisti vietą naujiems Tėvams ir Suaugusiems. O patiems suvaikėti ir linksmai žaisti su anūkais, gamta ir kitais vaikais. Jūs gi pastebėjote, kad jei senatvėje nesuvaikėji, tai būni labai jau baisus. Na gal jūs matėte “Kino pavasaryje” filmą “Lankas”? Kur senukas vis laukia, kada galės vesti septyniolikmetę merginą ir ta proga jos iš savo laivo neišleidžia? Ir visus vyrus nuo jos su strėlėmis atbaido? Tai filmo gale jis ją paleidžia su tokiu jaunuoliu, tik vieną virvės galą pririša prie jų laivo, o kitą – prie savo kaklo. Laivas su mergina ir jaunuoliu tolsta, jam kilpa ant kaklo užsiveržia. Tačiau pabaiga gera. Nukerpa jie tą virvę. Tik labai jau rimtas tas senis, be humoro jausmo. Geriau jau būtų suvaikėjęs ir ką nors linksmo darytų.

Štai ir gaunasi paprastas vaikų paleidimo receptas, atžymėtas dar vienoje senoje knygoje – Evangelijoje:

“Būkite kaip vaikai”

Olegas Lapinas