Atsitinka tai su įvairiais žmonėmis. Kartais taip mums pasako mūsų sutuoktinis, gana dažnai – vaikas, o ypač dažnai – paauglys. Gali atsitikti ir taip, kad mes dirbame kokį nors socialinį labdaringą darbą, o mūsų labdaros objektas kažkodėl mūsų vengia. Visais šiais atvejais mes pajuntame nuoskaudą: užuot padėkojęs mums už mūsų nuoširdų rūpestį žmogus pareiškia mums pretenziją dėl to, kad mes neva jį valdome! Na su vaikais ir paaugliais kaip ir priklauso imtis tam tikros kontrolės. Tačiau kaip ji atsiranda bendraujant su suaugusiais žmonėmis? Matyt, pažiūrėti į šį reiškinį reiktų ne iš savo kailio, o iš šono. Ir tuomet mes išvysime kelis rūpinimosi būdus, kurie aiškiai yra mūsų kontrolė.

Akivaizdus kontroliavimo būdas yra kalbėjimas su žmogumi visažinančiu tonu. Štai jūs kalbatės su savo vyru. Iš šono jūsų balsas skamba visiškai taip pat, kaip kalbantis mamai su savo ne visai sumaniu sūnumi: “Na, tai kada gi tu pagaliau susiprotėsi pasikalbėti su vadovu? Jei tu pirmas neprieisi, jis tikrai tavęs nepastebės“. Arba: “Tai sakai, kad šiandien negėrei? O jei papūsi?“ Ir pagaliau: “Aš patikrinau tavo facebook‘o susirašinėjimus ir paštą. Dabar prašau pasiaiškinti, ką reiškia tie laiškeliai kažkokiai Mildai?“ Taip, mes pavyduliaujame, tačiau ir mes, ir jis turi teisę į savo erdvę. Apskritai bet koks kalbėjimas, kuriame mes kalbamės ne kaip su lygiu žmogumi, o tarsi kreipdamiesi „iš viršaus į apačią“ greičiausiai yra tiesioginė kontrolė. Ypač ūmiu atveju – jei jūs supykote – tai virsta komandomis: “Tuoj pat atsakyk man!“, „žiūrėk man į akis, kai kalbi!”, „lauk iš čia!”, “niekur tu neisi!”

Kiek labiau užslaptintas kontroliavimo būdas – rinkti apie sutuoktinį informaciją jam nežinant. Jūs nesišnekate su juo atvirai. Jūs imate sekti jo telefono žinutes, nustatote jo buvimo vietą su telefono lokatoriumi, klausinėjate apie jį draugų bei pažįstamų. Ir apskritai gyvenate taip, tarsi dirbtumėte specialiose tarnybose, o jūsų sutuoktinis būtų pavojingas asmuo, keliantis grėsmę valstybės saugumui. Žinoma, už visų šių pastangų slypi jūsų nerimas, kad jus „mausto“, meluoja, ir, greičiausiai, šis nerimas kyla pagrįstai. Jis iš tiesų nesako jums visos tiesos. Tačiau jei taip yra, reiškia jūsų santykiuose jau yra nepasitikėjimas ir taisyti reikia ne informacijos stoką, o būtent šį pasitikėjimą. Kuris atsiranda, kai jūs patys tampate atviri, neužsikabinate už iliuzijų ir sugebate atlaikyti tikrovę.

Ir štai labai subtilus kontroliavimo būdas – manipuliavimas gerumu. Prisimenate, kaip nuo seno medžiotojai ruošdavosi didelei medžioklei? Jie pasistatydavo aplinkui vejamą grobį vėliavėles, o tam tikrose vietose – žmones, varančius zuikį ar šerną į spąstus. Po truputį žmonės apsupdavo vargšą gyvūną ir vis labiau suspausdavo ratą. Kažką panašaus darome mes, kai pririšame artimą žmogų prie savęs nuolatinėmis dovanomis ir paslaugomis. „Aš leidžiu sutuoktiniui truputį paišdykauti, juk jis – vyras ir nieko jam nesakau“. „Nesvarbu, kad jam gerti negalima, aš pati pripyliau jam degtinės, kad apsiramintų“. „Dėl jo aš atsisakiau mokslų ir atvažiavau pas jį – juk taip jį myliu“. „Su juo myliuosi visuomet, kai jis to nori – man užtenka, kad jam būtų gera“. O štai vyriškas variantas: „Nuvežiau ją į egzotišką kelionę, tegul jaučiasi man dėkinga“ – po to seka vyro romanas su kita moterimi. Bet gal visa tai – tikros nuoširdžios meilės išraiškos?

Šis stebėtinas gerumas skiriasi nuo tiesiog dosnaus geraširdiško elgesio tuo, kad kontroliuodami mes niekad nepamirštame savo geradarysčių. Kažkur mūsų viduje kaupiasi sąskaita, kurią mes anksčiau ar vėliau pateikiame: “Kaip tu drįsti taip su manimi elgtis, kai aš tau tiek gero padariau?“ Visa gudrybė tame, kad mes įvarome mūsų artimą žmogų į kampą „apstatydami jį vėliavėlėmis“. Kur jam dėtis nuo mūsų gerumo? Juk mes  išlošiame abu kartus – jis jaustųsi ir jaučiasi labai kaltas, kai pasielgia prieš mūsų norą. Juk mes – tokie geri, o jis toks blogas ir nedėkingas. Išlošiame ir tuomet, kai leidžiame sau tapti blogais – jus prieš tai buvusiu gerumu tarsi nuperkame sau leidimą „nutrūkti nuo pavadėlio“. Štai jis – neištikimas, o mes nepykstame, leidžiame. Galų gale leisime ir sau padaryti tą patį be sąžinės graužaties. Ir jis negalės paprieštarauti. Yra net toks ironiškas posakis: “Mylėkite savo priešus – tai išves juos iš proto“.

Bet argi tai nėra natūralus rūpestis? Juk artimieji – ne priešai, ir todėl yra artimieji, kad mums rūpi labiau už kitus – tolimus žmones.

Pabandykime atskirti rūpestį nuo kontrolės. Rūpinamės mes ne tiek veiksmais, kiek savo jausmais, neperžengdami suaugusio žmogaus ribų. Pagalbą jam teikiame, kai jis to prašo. Kontroliuodami mes visuomet įsiveržiame į jo asmeninę erdvę. Jam neprašant, nes „geriau už jį žinome“.

Kodėl mes valdome savo partnerį? Dažniausiai – dėl didelės vienatvės baimes. Kontroliuodami artimą žmogų mes pririšame save prie jo, jis tampa mūsų minčių, fantazijų, jausmų pagrindiniu objektu. Kažkur giliai širdyje mes nepasitikime, kad kitas žmogus išliktų šalia mūsų savo valia. Ne, mes turime būti budrūs ir kažką veikti! Galbūt, mus per dažnai palikdavo mama vaikystėje, kai mums jos labai truko?

Ilgainiui kontroliuojančiam žmogui išsivysto priklausomybė nuo savo artimo. Ypač jei tas artimas priklauso nuo alkoholio, narkotikų, interneto ar azartinių lošimų. Tuomet šeimoje atsiranda dvi priklausomybės. Jis priklauso nuo savo aistros, mes – nuo jo. Ir viskas čia būna sudėliota labai harmoningai: mūsų rūpestį vis labiau pakeičia kontrolė, mes lendame į sutuoktinio asmeninė erdvę, o pasiteisiname tuo, kad partneris atseit elgiasi neatsakingai, lyg būtų vaikas. Ir jis vis dažniau ima elgtis kaip vaikas, pakišdamas mums kozirius.

Kokia yra alternatyva kontroliavimui?

Ji seniai žinoma – pagarba savo ir kito žmogaus riboms. Paleiskime savo artimą, atsitraukime nuo jo su meile. Suvokiant, kad mus visus valdo didesnės, nematomos jėgos.

O poetiška kalba – elkimės taip, kaip rašė Kahlilis Džebranas :

„Atiduokite savo širdis, tik ne vienas kito nuosavybėn.
Nes tik Gyvenimo ranka gali valdyti jūsų širdis.
Ir stovėkite kartu, bet ne per arti vienas kito:
Nes juk šventovės kolonos stovi atskirai,
O ąžuolas ir kiparisas neauga šešėlyje viens kito“.

Olegas Lapinas