Jei nerimas yra ūmus, dėtis nuo jo nėra kur. Žmogus blaškosi, griebiasi bet kokių raminančių vaistų, bet kokiomis dozėmis. Jei jis nuolatinis, žmogus vartosi naktimis lovoje, o ilgainiui sukuria savisaugą garantuojantį gyvenimo stilių. Tai reiškia – riboja save kelionėse, pasisakymuose, sprendimuose. Pirma man reikia nusiraminti – sako jis, – tuomet aš galiu, ką nors nuspręsti. Nusiraminimui milijonai žmonių suvartoja aibes psichotropinių vaistų, kas, be abejo, padeda farmacijos pramonei išsilaikyti per bet kokias krizes. Tačiau netgi farmacininkas pripažįsta, kad nuolatos gerti klonazepamą ar ksanaksą nėra labai sveika ir veda į psichologinę priklausomybę. Kurios išraiška – žmogus neretai didina vaisto dozę. Tikslas – nutraukti nerimą, o nutraukimas – tai abortas.

Priimta sakyti, kad nerimas kyla dėl galvojimo, taigi, išeitis paprasta – mąstyk pozityviai. Šis patarimas yra teisingas iki tam tikros ribos, jei nerimą aiškiai sukelia neramios mintys, kuriam laikui pozityvi mintis gali jį numalšinti. Tarkime, jei jūsų vaikas ilgai negrįžta namo, o jo telefonas išjungtas, mintis „jam kažkas atsitiko“ tikrai sukelia nerimą. O štai mintis “bet juk jis sakė, kad lydės draugus namo“ kuriam laikui jus nuramina. Tačiau pozityvios mintys veika trumpą laiką ir šiuo atveju patikimai nuraminti gali ne jos, o realus faktas – vaikas pagaliau paskambina ir praneša, kad jis jau eina namo arba iš tiesų pasirodo namuose.

Deja, dažnai nerimas taip lengvai nepraeina, nes jį sukelia ne aiškus susirūpinimas, o miglotas vidinis diskomfortas. Ir tik prie to diskomforto ima prisidėti neramios mintys. Čia jau atvirkščiai. Iš pradžių viduje atsiranda nerimas, o vėliau jam pateisinti mes sukuriame galvoje versiją, dėl ko mums verta nerimauti: “Ar aš išjungiau dujas? Ar aš nemirsiu nuo vėžio? Ar neatsitiks pasaulio katastrofa?“ Mintys aiškiai „prikabintos“. Tik kodėl atsiranda pats nerimas?

Kažkada psichoanalitikai bandė susieti jį su nepatenkintu poreikiu ir jį lydinčiu jausmu, tarkime, seksualiniu ar agresyviu. Toje vietoje, kur mūsų sąmonėje buvo jausmas ar potraukis, atsiranda nerimas. O jausmas ar potraukis tiesiog „išsistumia“ iš sąmonės. Tai nereiškia, kad nerimaujančiam žmogui tiesiog reikia „išsikrauti“ – pasimylėti ar nusikeikti. Ne, šiuo atveju reikia pasiekti, kad žmogaus viduje išaiškėtų ir sušvelnėtų konfliktas. O tam reikia, kad jausmas ir potraukis sugrįžtų į sąmonę atgal, „prieš srovę“,t.y., kad šiems procesams atsirasti sąmonėje netrukdytų vidinė cenzūra. Ji nėra lengvai įveikiama: pabandykite viešai padaryti tai, kas jums atrodo netinkama. Imkite DABAR ir išeikite į centrinę miesto gatvę su namų šlepetėmis, tik ne teoriškai, o praktiškai… Na, kaip, ar jūs pasiruošę tai padaryti jau dabar? Jus patikimai saugo nuo to numatoma gėda.

Kartais cenzūra susijusi su giliai sieloje esančiais tėvų draudimais, o kartais su bendražmogiška sąžine. Juk nepatenkinti poreikiai ir jausmai todėl ir lieka už sąmonės rėmų ir nesireiškia, nes taip žmogus išlaiko vidinę pusiausvyrą su savo sąžine arba bent su savo cenzūra. Nereikšdamas poreikių ir jausmų jis lieka švarios sąžinės. Tad kaip galima čia paprastai „išsikrauti“?

Teoriškai žinodami, iš kur kyla nerimas, mes vis dėlto jo neatsikratome, netgi suvokę, ko mes pasąmonėje trokštame ir ko nekenčiame. Pirmiausiai mes tiesiogiai nepažįstame savęs – juk tai yra mūsų paslaptis nuo savęs paties. Atskleisti šią paslaptį mes galime ne teoriškai, o per momentinį suvokimą – įžvalgą, arba insaitą. O insaitas neprognozuojamas, nors yra „į insaitą orientuota psichoterapija“, t.y. specialus psichoterapinis darbas. Maža to, mes turime dar šiuos dalykus pajausti, išgyventi. Tačiau kada dar atsiras tas insaitas? Todėl pacientai su nerimu, ateidami pas psichoanalitiškai orientuotus psichologus niekaip nesupranta, kodėl anie tyli ir kodėl neduoda paaiškinimų. Ir kartais juos paskubomis ( po kelių mėnesių ) meta, manydami: “šis metodas man netinka“. O kas išlaiko ilgą terapiją, išgyvena jausmus ir intelektualiai ir emociškai, tam ji tinka .

Tačiau pats Froidas kažkada pasiūlė terminą „laisvai plaukiojantis nerimas“, turėdamas omenyje, kad toks nerimas nesusijęs su aiškia priežastimi. Taigi, šiuo atveju netgi ilga psichoanalizė nėra pajėgi jo sušvelninti!

Internete ir psichoterapijos vadovuose galima perskaityti, kad efektyviau už analizę su nerimu padeda susitvarkyti „pažintinė – elgesio terapija“. Jos metu žmogus dažniausiai pakaitomis įsivaizduoja neramią situaciją ir tuoj pat pereina į gilaus atsipalaidavimo būseną. Tai iš tiesų padeda, tik reikalinga, kad žmogus bent metus praktikuotų saviįtaigą, relaksaciją, jogą, tai-či ar kitokią techniką, kuri atpalaiduoja raumenis ir perveda sąmonę į lėtesnį ritmą. Be abejo, tuomet nerimas yra lengviau numalšinamas ir tokios technikos poveikis prilygsta tabletės poveikiui.  Tačiau vis dėlto tai- nerimo nutraukimas (abortas). O nutraukinėdami fiziologinius procesus mes visuomet mokame už tai atoveiksmiu. Todėl pastebėkite: įvairūs pozityvaus mąstymo ir savitaigos meistrai kartais pakliūna į nesuprantamas ir nemalonias situacijas.

Aplinkiniai žmonės, nepatyrę nerimo, nerimaujančiam žmogui lengvabūdiškai pataria: “neimk į galvą”. Kai kas sako: “neimk į plaučius”. Dar kiti: “neimk į širdį”. Tokiu būdu nerimui tarsi nurodoma vieta : galva, plaučiai, širdis. Ir tame slypi dar viena paslaptis. Ši paslaptis padeda susitvarkyti su nerimu dar paprastesniu būdu. Jis reiškia: nebandyk „permąstyti“ nerimo, nesiek jo paaiškinti ir apskritai jam užėjus NEGALVOK IR KVĖPUOK.

Na ne. Juk negali ilgai negalvoti. Paskaičiuokite, kiek sekundžių jūs galite išbūti be minčių? Dešimt? Trisdešimt? Na gerai, jei jūs asas – minutę ar pusantros. Tačiau paslaptis čia kitokia. reikia sukaupti dėmesį į nerimą KAIP FIZIOLOGINĮ POJŪTĮ. Ir kvėpuoti. Galva turi būti atlaisvinta nuo paaiškinimų ir nuo gelbėjimosi paieškos.

Taigi, jūsų nerimas gali jaustis galvoje ( spengia ausyse ), plaučiuose ( trūksta oro) ar širdyje ( spaudžia ir permušinėja ). Dar kelios vietos – pilvo duobutė ( tempia), pilvo apačia ( noriu į tualetą ) ar įsitempę pečių raumenys ( galva įsitraukia į pečius ). Kartais dreba kojos. Ir štai jūs imate stebėti šią vietą ir tiesiog kvėpuojate. Kaip? Svarbu ne „ryti orą“, o gilinti iškvėpimą, kad neapsvaigtų galvą. Ir jei jūs vaikštote, jums reikia tiesiog „panešioti“ savyje šį nemalonų fiziologinį diskomfortą. Suvokiant, kad jo nėra kur dėti. Kartais jums kils graudulys, išbėgs viena kita ašara ar kils noras pastaugti. Padarykite tai. O kartais viskas kažkur išnyks. Ir tuomet ateina nesuprantamas džiaugsmas ir ramybė.

Kaip tai atsitinka? Kaip ir nėščiai moteriai ateina nėštumo pabaiga, taip ateina ji ir jums. Organizmas vertina jus ir apdovanoja už tai, kad jūs nepadarėte aborto. Ir išnešiojote savo nerimą.

Olegas Lapinas