Ne paslaptis, kad pusė jūsų, gerbiami skaitytojai ir skaitytojos, gyvenate jausmais. Kas beatsitiktų – jūsų krūtinę pripildo pyktis, liūdesys ar džiaugsmas. Balsas nejučiom pakyla, užkimsta ar suskamba visomis gamomis. Veidas pergalingai parausta ar išbąla.

Tačiau kita jūsų pusė – jausti kaip tik nieko nejaučia. Ir ypač, kai jausti tarsi ir reikėtų – štai jūs kolektyvas kokia nors proga sveikina, reikėtų jausti džiaugsmą, o jūs nesidžiaugiate. Štai kažkas serga iš artimųjų, o jums neliūdna. O štai su jumis elgiasi neteisingai, o pykčio kaip nėra, taip ir nėra. Kažkokia tuštuma krūtinėje. Ir tuomet jūs imate laikyti save nenormaliu, ir nors pasiekimai jūsų mokykloje, institute bei darbe yra aukšti, imate kompleksuoti. O ypač kompleksuojate, jei esate ne vyras, o moteris, kuriai jausti jausmus yra moteriškumo ženklas. O nejausti – vyriškumo, o dar tiksliau – belyčio padaro bruožas.

Tuomet dalis jūsų kreipiasi į psichologus, nes jei jūs kreipiatės į psichiatrus, jums gali įtarti depresiją ir paskirti antidepresantą. Kas „nejaučiu“ problemos gali neišspręsti. Kadangi antidepresantai sukurti depresijai malšinti. Depresija – tai nebūtinai „tuštuma“ ir ne „nieko nejaučiu“. Depresija – tai dažniausiai toks „presas“, uždėtas ant nuotaikos, fiziologijos bei mąstymo. Šis presas yra kankinantis ir jaučiamas kaip liūdesys, prislėgtumas, apatija, tačiau apatija kitokia. Jūs gi skundžiatės ne „presu“, o nemokėjimu jausti. Todėl paprastumo dėlei pavadinkime tai savotišku charakteriu, kurio vedantis elementas – loginis mąstymas. Antidepresantų kol kas neskirkime, kad nenugydytumėme.

Taigi, jei jūsų psichikos svarbus elementas – loginis mąstymas, jūs tiesiog augote tokia protinga, racionali mergaitė. Augote sau ir tiek. Tėvai ar vienas iš jūsų tėvų greičiausiai irgi buvo žmogus racionalus, pavyzdžiui, inžinierius. O dar geriau – abu buvo inžinieriai ar matematikai. Kas, be jokios abejonės, buvo puiki profesija, garantuojanti, kad:

• Į vaikų auklėjimą taip pat buvo žiūrima racionaliai;
• Svarbu buvo sveikata ir sportas;
• Būtina buvo dirbti sode ir statytis namą;
• Gėda buvo blogai mokytis;
• Gėda buvo daryti žioplas klaidas du kartus;
• Greičiausiai jūsų nemušdavo, o tiesiog laukė, kad elgsitės išeinant iš sveiko proto ir sąžinės.

Kas visumoje reiškia, jog jūs augote „normalioje“ šeimoje, kurioje tikrai, jei ir galima kuo nors tėvus apkaltinti, tai tik atsargiu požiūriu į jausmų reiškimą. Nes jausti jiems reikštų jausti ir daug skausmingų ir nemalonių dalykų. O ką tuomet gali gero nuveikti? Tuomet turi depresuoti ar konfliktuoti. Ar bijoti. Visa tai yra negarbinga, nes geras žmogus – tai žmogus organizuotas, tvarkingas, darbštus. Tuo tikėjo tėvai.

Ir štai jūs išmokote, kad jūsų šeimoje jus mylės tik su viena sąlyga, kai jūs būsite racionali mergaitė. Tuomet jūs būsite šios šeimos dalis. O štai jei jūs sau leisite ašaras, pyktį, baimę, kvailą juoką, nuožmų pavydą ar gilų liūdesį – jūs ne šios šeimos dalis. Būsite atstumta, nors apie tai jums iš mandagumo nepasakys.

Taigi, jūsų sieloje iš tiesų yra ne depresija, o sąlygota meilė – meilė mainais už charakterį. Todėl pagal šią sąlygą jūs vystote:

• Dalykinę logiką;
• Administracinius sugebėjimus;
• Sugebėjimą kurti teorijas;
• Sugebėjimą mąstyti schemomis ir algoritmais;
• Sugebėjimą daug pasiekti – iš čia visokie diplomai, medaliai ir sertifikatai;
• Sugebėjimą nešioti kaukę – optimistiško, korektiško, stipraus žmogaus.

Ir štai dabar jums reikia išmokti jausti.

Pradėkime eiti į tai metodiškai.

Iš pradžių sukurkime jūsų psichologinės situacijos modelį. Jis gali būti toks: yra mažas, jautrus emocionalus vaikas. Jis uždarytas dėžutėje, ant kurios užrašytas jūsų psichologinis tipas. Tas užrašas gali būti paimtas iš tokio mokslo, kaip Jungo tipologija, charakterio akcentuacijų teorija, ar iš socionikos: „loginis ekstravertas“;  „loginis intravertas“; „praktikas“; „teoretikas“; „administratorius“ ir t.t.

Dabar paklauskite savęs: „vaike, ko tu labiausiai norėtumei dabar? O rytoj?“

Tuomet viduje ima kažkas judėti. Kažkas, kas labiau panašu į fizinį pojūtį, nei į jausmą. Dabar reikia giliau pakvėpuoti. Tam gali padėti muzika – tokia, kuri paliečia jūsų širdį. Ir prieš akis atsiranda vaizdeliai, ką norėtųsi padaryti sau. Tik ne savo „dėžutei“ ir ne vaikams ar tėvams. O būtent tam mažam vaikui. Visai ne pagal taisykles ir visai ne protingai.

Jūs tai padarote rytoj: apsiperkate, nuvykstate į baseiną, paskambinate draugui – kas žino, koks jums vaizdelis kils? Ir būtinai kitą vakarą patikrinate: ką įvykdėte.

Dabar jūs pastebite: jūsų viduje kažkas „atsileido“. Vidinis vaikas ėmė pasitikėti jumis. Dabar jis pabandys jus paprovokuoti.

Jūs dažniau susipykstate su šeima ir pasakote kažką kandaus kolegei. Jie iš jūsų to nesitikėjo. Jums baisu ir atrodo, jog virstate ragana. Jūs verkiate pirmą kartą gyvenime po darželio! Priimkite tai nuolankiai vėl įsivaizduodami mažą vaiką dėžutėje. Jis tikrina: ar jūs jį iš tikrųjų mylite?

Jūs pakartojate pratimą. Praeina mėnuo, kitas. O gal metai. Ir štai vieną dieną vietoj dėžutės jūs pamatote vaizduotėje save – gyvą, sugebančią jausti ir liūdesį, ir skausmą vaiką. Ir tik po to – džiaugsmą. Juk jūsų Vidinis Vaikas turėjo patikrinti ne šiaip jūsų meilę. O meilę besąlygišką. Lengva mylėti žmogų organizuotą ir racionalų. O jūs bandėte pamilti raganą?

Užtat dabar jūs – ne dėžutėje. Ir visai ne ragana. Tiesiog žmogus, kuris sugeba ir mąstyti, ir jausti. Pasirodo, tai dera. Ir visai geras dalykas. Todėl sveikiname – jūs visai gerai gavotės!

Olegas Lapinas