Jūs žinote, kai linkime draugams, mes linkime viso, ko geriausia: sveikatos, pinigų, meilės, sėkmės, o palinkėję po to pasitikriname.
Pasitikriname ir save, su nerimu atliekame savo gyvenimo inventorizaciją ir klausiame savęs: – o kaip aš gyvenu? Ar kokybiškai? Gal ne? Ar aš esu prastesnis už kitus žmones? Gal toks, kaip dauguma?
Ir čia prasideda… – Kaip gyveni?, nekaltai paklausia jūsų sutikta draugė. Ir jūs atsakote: – normaliai. Retais atvejais atsakote: – puikiai! O kartais sakote: – nieko gero. Kai kurie žmonės išvis pasimeta, nežino, ką atsakyti ir kažką sumurma. Jie slepia akis ir bando pabėgti. Bet draugė neleidžia to padaryti ir vėl pakartoja klausimą. Tenka pasiaiškinti.
Tarkime jūsų atsakymai nėra vien mandagumo frazės. Jūs palaikote ryšį su savimi ir sakykime, atsakote kažkiek tiesos. Kaip jums atrodo, kokie jūsų atsakymai būtų, jei skirtingi žmonės klaustų jūsų „kaip gyveni?“, kiekvieną dieną ar kokį mėnesį? Ir ką jei jūs nuoširdžiai jiems atsakytumėte?
Jūs galite atrasti, nepatogu, nuvilti ir pasakyti, nieko gero, nes tuomet tavęs gali nesuprasti arba užmėtyti patarimais. Juk iš tikrųjų nereikia mums tų patarimų. Ir ne visuomet mums viskas gerai. Kartais tikrai nieko gero. O jei visai atvirai, tai būna siaubingai nyku, tačiau, tai nereiškia, kad jus nuolat persekiotų sunkios traumos ir netektys. Tiesiog daug kas priklausytų nuo nuotaikos. Jei nuotaika gera, tuomet ir maža sveikata atrodo, kaip sveikata. Ir nedaug pinigų atrodo, kaip turtas. Ir nedidelė sėkmė džiugina. O kai nuotaika bloga, tuomet nei sveikata, nei sėkmė, nei pajamos nedžiugina, nors tu ką.
Taigi iš tiesų mes nežinome, kaip yra tikrovėje, nes visa tai, kas vyksta, suvokiame tik pro savo nuotaikų ir požiūrių prizmę. Ir kaipgi su ta nuotaika? Greičiausiai jūs pastebėsite, kad nuoširdūs atsakymai, o kartu ir jūsų nuotaika, paklūsta bangos dėsniui – nuotaka po truputį kyla, laikosi, po to, po truputį leidžiasi. Ji banguoja nelabai ryškiai, tačiau banguoja ir dienos metu, ir savaitės bėgyje, ir sezonais, ir netgi kas kelis metus. Tačiau kartais mums nepatinka, kad ji banguoja. Ypač jei esi žmogus racionalus. Nes jei ji banguoja ryškiai, jūs tai pastebite, kaip kokį nors nukrypimą: – tapau emociškai nestabili, sakote. Arba jei bangos labai ištęstos ir didelės išvis einate pas psichiatrą, kuris jums atranda kokią nors „ciklotimiją“ arba net „bipolinį sutrikimą“. Jei jūs suprantate ir priimate, kad esate jausmų žmogus, tai ir jūsų ryškiai banguojanti nuotaika jums gali tapti norma. Todėl į klausimą, kaip gyveni, nuoširdus atsakymas būtų: kaip kada.
O dabar pabūkime racionalūs, juk be nuotaikos dar yra požiūris. Pabandykime atsiriboti nuo nuotaikos ir fiksuokime savo požiūrį į pojūčius, jausmus ir pasiekimus. Žiūrint objektyviai, mums irgi – kada kaip, tai maudžia ką nors, tai atrodo, niekas nemyli, tai finansų pritrūksta, tai nenusiseka. O būna, kad visai nieko. Ir būna puikių momentų!
Kažkada budistai atrado įdomų dalyką apie žmogaus prigimtį. Jie pastebėjo, kad mūsų „aš“ išvis gali būti suprastas, kaip nuolat kintantis būsenų srautas! Ir jei šis srautas, lyg upelis, kartais pagreitėja, kartais sulėtėja, kartais daro vingį, o kartais virsta ramiu ežeru. Tai kodėl mums išvis neatsisakius „pastovaus aš“ sąvokos? Juk klausiame apie save mes visuomet tam tikru momentu. Tuomet klausimas: – kaip gyveni?, virsta formaliu pasisveikinimu. Dėmesio ženklu, o sau pačiam mums tektų atsakyti: – šiuo momentu yra štai taip. Kažkada buvo kitaip ir kažkaip kitaip bus ateityje. Tačiau mūsų neramus protas nepalieka mūsų gyventi momente. Jis nori sukurti viską apimančią idėją apie mus pačius, ar mes nevykėliai, ar vidutiniokai, ar sėkmės kūdikiai? Gerai, jei daliai mūsų pavyksta apibendrinti teigiamą patirtį. Tačiau žymiai dažniau protas yra kritinis. Todėl šis kritinis protas bando ignoruoti nuotaikos ir požiūrio įtaką, apibendrina mūsų patirtį ir iš nesėkmių sukuria, tarkime „nevykėlio“ etiketę, iš ligų „amžino ligonio“ koncepciją, iš finansinių sunkumų „lūzerio“ pravardę! Ir iš tarpų, kai mes nutraukiame santykius „man išvis nesiseka meilėje“ įsitikinimą. Suformavęs visas šias idėjas protas kuriam laikui aprimsta ir pereina prie ateities prognozių;
Net ir nebandyk ten stoti juk tu nevykėlė;
Pasirūpink vaistais juk esi „amžinas ligonis“;
Verslas ne tau, liksi ubagas;
Tik nedrįsk įsimylėti, išeik pirma, juk meilėje tu „lūzerė“;
Dabar klausimas „kaip gyveni?“ įgyja aiškų atsakymą, aš žinau, kaip gyvenu.
Momentinė būsena pasidaro nebesvarbi, nes atsakome mes išeidami ne iš momento, o iš savo proto sukurtos koncepcijos, kas aš esu. Jei vis dėlto gyvenimas mums nusišypso, mes suvokiame tai kaip nukrypimą nuo koncepcijos ir sakome: „ačiū dievui, nieko baisaus“. Arba „kaip bebūtų keista, visai nieko“. O gal „nežinau, ar tai ilgam, bet man kol kas sekasi“. Tačiau protas nebūtų protas, jei jis nesivystytų. Pabandykime padaryti dar vieną žingsnį ir prie idėjos apie save pridėti, kai kuriuos atsakymus į klausimus: – štai tu nori būti labai graži ir manai, kad tuomet turėsi daugiau draugų ir gerbėjų, o kaip tu pati jautiesi šalia gražesnių už save? Štai tu nori, kad tau ne tik sektųsi darbe, bet kad ir tu galėtum didžiuotis vaikų pasiekimais. Tu turi kelis vaikus. Jei jie visi bus sėkmingi, ar ne per daug tau bus pasididžiavimo? Gerai, jei gali didžiuotis kuo nors vienu, tačiau didžiuotis keliais vaikais, ir dar didžiuotis tuo pačiu savimi?! Iki kokio laipsnio išsipūs tavo pasididžiavimas? Štai tu nori jausti visuomet sveika, ar tu nemanai, kad tam reikia gyventi labai toli nuo mūsų civilizacijos pagundų? Tu svajoji apie amžinąją meilę, kaip manai, ar tu ją priimsi, jei tu amžinai sieksi būti pranašesnė už kitus, pilna pasididžiavimo ir nesijausi sveika? Ir kaip tau atrodo, jei vis dėlto tave – tokią, kokia tu esi, ir visai netobula, tėvai, draugės, sutuoktinis, visas šis pasaulis priima, ar jis myli ar nemyli tavęs.
Taigi po visų šių klausimų imk ir paklausk savęs: kaip gyveni?
Olegas Lapinas