Psichologai kurį laiką vengdavo vartoti terminą “mazochistinis charakteris”. Jie baiminosi, kad šis terminas nukeliaus į teisminę praktiką ir juo bus piktnaudžiaujama. Atseit, jei bus teigiama, kad nusikaltimų aukos pačios provokuoja nusikaltėlį, sadistams bus atrištos rankos. Todėl iš psichiatrinių klasifikacijų šis terminas buvo išnykęs. Tačiau savotiški psichologiniai žaidimai su mazochistiniu atspalviu neišnyko ir kai kas juos tebežaidžia lygi šiol. Tai nėra psichinis sutrikimas. Visai gali būti, kad silpną šio žaidimo formą jūs žaidėte vakar, o gal žaisite rytoj. Žaidimas vadinasi “Įspirk man”, o panašus į jį – “Skola”.

Kaip ir kitose psichologiniuose žaidimuose, pirmas veiksmas yra savotiškas masalas. Šiuo atveju masalas – tai nesąmoninga provokacija. Silpniausio laipsnio žaidimo atveju žmogus, atėjęs į svečius, netyčia, bet atkakliai gadina šeimininko daiktus: apipila staltiesę su padažu, užmina šeinininkei ant kojos, pradegina su cigarete kilimą. Visą tai jis teisina savo išsiblaškymu ir nuolat atsiprašinėja. Žinoma, mandagūs šeimininkai atleidžia, nors anksčiau ar vėliau ima jausti suirzimą.

Kitas žaidimo variantas – žmogus pasiskolina pinigų (imasi taisyti jūsų mašiną, kitą daiktą), prisiekdamas gražinti (sutaisyti) artimiausiu metu: rytoj, po kelių dienų, blogiausiu atveju – savaitės bėgyje. Tai irgi masalas, kadangi, kaip jūs supratote, nei pinigų, nei jūsų daikto šis žmogus negražina nei po savaitės, nei po mėnesio. Tačiau kas kelias dienas žada, kad tai atsitiks rytoj ar poryt. Ir tai, žinoma, ima jus erzinti.

Svarbus atsakas, kurio šiuo metu nesąmoningai tikisi žmogus – jūsų išorinis mandagumas su vis mažiau ir mažiau slepiamu suirzimu. Kadangi provokuojantys žmogaus veiksmai vis tęsiasi ir tęsiasi, anksčiau ar vėliau jūs pratrūkstate. Jūs supykstate ir pareikalaujate kompensacijos. Tai – svarbus antrasis žaidimo aktas.

Susidūręs su jūsų pykčiu, o skolos atveju – su priminimu gražinti skolą, žaidėjas pereina prie kulminacijos. Jis su neslepiamu triumfu pasako: “Man netikėta, kad tu mane užsipuolei – tačiau dabar aš matau, ko verta tavo draugystė! Tau terūpi tavo prakeikti daiktai – kilimas, staltiesė, pinigai. Ir dėl viso to tu pasiryžęs paaukoti mūsų santykius! Ką gi, šiais laikais draugystė nieko nereiškia…”

Kita kulminacija: bandymas viską paversti juokais: “Cha- сha! Aš gi pajuokavau!” arba “Nebūk toks rimtas”. “Tik neužmušk manęs”. Arba “Tik be rankų, gerai?”

Sunkesnio laipsnio žaidime žmogus pasiekia, kad jo manipuliacijos auka paduoda jį į teismą. Tai gali būti reikalavimas gražinti skolą ar kompensuoti padarytą žalą. Kartais tokiam asmeniui nuskriaustoji pusė suorganizuoja fizinį susidorojimą. Tuomet toks žmogus, su mėlinėmis veide ar netgi sugipsuotas kažkodėl atrodo labai patenkintas – tarsi gavęs tai, ko norėjo. Jo mėgstamiausias prisipažinimas tampa: “Mano gyvenime viskas baigiasi panašiai – mane dažnai primuša”.

Dar sunkesnis žaidimo laipsnis, paplitęs organizuotų nusikaltėlių tarpe, kai žmogų tiesiog nužudo. Nužudymo momentu jis tarsi išsiduoda ištardamas paskutinį žodį: “Pagaliau”.

Ką iš tiesų duoda šis žaidimas?

Kaip ir kiti žaidimai, jis neša keleriopą psichologinę naudą:

Padeda mazochistiniu būdu išreikšti agresiją: ne aš mušiu tave, o tu mušk mane;

Padeda nusimesti kaltės jausmą: ne aš, o tu toks žiaurus…

Padeda išprovokuoti kito asmens agresiją: matai, tu nė kiek ne geresnis, nei aš;

Padeda aptarti žmonių žiaurumą su draugais: įsivaizduokite, kaip jie mane dėl menkniekio užsipuolė…

Padeda patvirtinti savo pasaulėžiūrą: žmogus žmogui yra vilkas.

Ką daryti atpažinus žaidėją, žaidžiantį “Įspirk man” ar “Skola”?

Kaip visuomet, prieš psichologinius žaidimus yra du ginklai – atkirtis (“antitezė”) ir nuoširdus pokalbis. Atskirtį duoti verta pastebėjus, kad jūsų viduje ima augti suirzimas. Tuomet į eilinį žmogaus prašymą atleisti jam už padarytą žalą, vietoj “nieko tokio” jūs atsakote: “Tu gali daužyti mano daiktus, padegti namą, neatiduoti skolos ir nesutaisyti mašinos iš viso. Tik viena sąlyga: neatsiprašinėk (nežadėk, kad gražinsi pinigus, nesakyk, kad suremontuosi mašiną laiku)”.

Šioje atveju jūs “neryjate” jums siūlomo masalo. Žaidėjas sutrinka. Lengvo laipsnio žaidimo atveju jis nutraukia žaidimą.

Jei žmogus pasiruošęs atviram pokalbiui, ar jei jis lankosi pas psichoterapeutą, įmanoma pasišnekėti atvirai. “Man nepatinka, kai tu tai darai, ir man įdomu, ką tu pats apie tai manai”. Dažnai paaiškėja, kad toks žmogus nemoka kitaip elgtis, o gal jaučia prieš jus nuoskaudą, bet bijo tiesiogiai ją reikšti.

Taigi, žaidimai žaidimais, o be tiesos, kaip karčiausio, bet stipriausio vaisto, niekas nėra išsivertęs.

Olegas Lapinas