Kai vyras sako: „aš myliu tave, bet mane traukia kita“ – jauna žmona to nesupranta. Jai „traukia kita“ reiškia „myliu kitą“. O sakinio dalį: „aš myliu tave“ ji supranta kaip melą. „Jei jis jos nemylėtų, tai ji jo ir netrauktų“ – svarsto jinai. O kadangi ji taip nusprendė, vadinasi, jos vyras nevertas pasitikėjimo. Jį galima sumenkinti ir pasakyti: „tu išvis nieko nemyli“. Arba draugei pasakyti: „jis dar nesiišlakstė“. Tarsi vyrai būtų tokia ypatinga žirgų rūšis, kuri iki tam tikro laiko turi „išsilakstyti pievoje“. Iš tiesų geri arklių augintojai neprileidžia jaunų eržilų prie kumelių, jei dar neatėjo laikas ar tam nėra reikalo. Ir jokių „išsilakstymų“ jauniems vyrams taip pat nereikia. Tiesiog dažno vyro viduje gyvena toks susiskaldymas: „šitą moterį aš dievinu, išaukštinu, gerbiu, o ana – paprasta, gašli ir patraukli linksma mergiotė, kurios į žmonas aš neimčiau, nes ji per pigi“. Jauna žmona šito nesuvokia, nes to nepatyrė. Ir toks jos supratimas išlieka tol, kol į jos gyvenimą neateina toks pats susiskaldymas. Ji turi žmogų, artimą vyrą, sutuoktinį  prie kurio prisirišusi, kurį brangina ir apie kurį sako „myliu“. Bet seksualinį geismą ji jaučia susitikusi visai su kitu vyru – įžūliu, vyrišku ir…. visai į vyrus netinkančiu. Kokia čia paslaptis ir ar yra kokia nors išeitis?

Imkime situaciją, kai toks dvilypumas apima moterį. Pasižiūrėkime, kaip atsiranda jos meilė vyrui – ilgalaikė, pagrįsta bendrumu, persmelkta abipusio pagarba ir kartu nugyventais metais. Joje nemažą dalį užima dėkingumo jausmas. Ši meilė nebūtinai kyla iš pirmo žvilgsnio, dažniau kuriasi po truputį. Būsimas gyvenimo draugas iš tiesų nekelia tokio didelio geismo, tačiau kartais prisimenant pirmus pažinties metus moteris supranta, jog „ jį buvo įsimylėjusi“. Ir ji, ir vyras maloniai stebina vienas kitą savo dėmesiu: abu duoda vienas kitam netikėtai daug. Panašios pažiūros, interesai, bendras darbas leidžia jaustis su šiuo žmogumi kaip su senu pažįstamu. Jis nėra merginos kopija, juk tuomet tai būtų broliški santykiai.  Su juo kaip tik lengva, nes jis moka tai, ko nemoki tu. Kadangi šie bruožai garantuoja ilgalaikius santykius, neginčijamai vadinamais „rimtais“, vystosi pasitikėjimas: „jaučiuosi už jo kaip už mūrinės sienos, žinau, kad visuomet galiu į jį atsiremti“. O dar aplinkiniai – draugai bei giminė – tokį vyrą vadinama „perspektyviu“. Tokiam vyrui moteris patiki savo ateitį, ji išteka ir jis tampa geras vaikų tėvas. O svarbiais momentais – vieninteliu šeimos maitintoju. Meilės jausmą jam persmelkia dėkingumo jausmas. Ir viskas būtų tvarkoje, jei moteris taip ir nugyventų savo gyvenimą iki pat mirties dėkodama likimui, kad kažkada dangus jai atsiuntė tokį perlą. Tiesa, perlas šis namuose jaučiasi toks atsipalaidavęs, kad žavėti savo išrinktąją nebeturi nei laiko, nei būtinumo. Jis blogai jaučiasi, kai jos šalia nėra, bet nerodo džiaugsmo, kad ji yra. Ir pati moteris dėl jo nesipuošia. Kokios čia vilionės ir koks flirtas gali būti su tuo, kas pakaitomis su tavimi keliasi migdyti vaiką ar vaikšto susitepęs bendrai statomo namo tinku?

Tačiau netikėtai į moters akiratį patenka visai kitoks vyras. Jei jos teisėtas vyras tik iš dalies papildo ją, tai šitas yra visiška vyro priešybė. Pirmiausiai, jo interesai yra kitokie, ypatingi: jis įdomesnis, nes žino tai, ko nežino vyras. Antra, vyro akys nebeužsidega, kai jis grįžęs po darbo pamato žmoną. O šio vyriškio akyse dega aistra. Trečia, vyras kartais namuose sumažėja, vaikišku balsu prašydamas pašildyti jam pietus ar suadyti kojinę. Jis – tarsi dar vienas vaikas. Jis – nelaisvas, nes priklauso nuo žmonos buvimo šalia. O šis vyriškis elgiasi tikrai vyriškai: jis laisvas, nepriklausomas ir nepaisant to – paslaugus. Jis, žinodamas, kad moteris ištekėjusi, vis dėlto drąsiai bando ją suvilioti. Ar bent sužavėti. Jis kviečia ją su savimi pavakarieniauti. Jis stipriai laiko ją šokant. Jis ne juokais susijaudina šalia jos, o kartais net pasako tiesiai, ko nori. Nuo jo moteriai svaigsta galva, o kūnas reaguoja tokiais nenuginčijamais pojūčiais, kad moteris supranta: jis ją traukia, ji įsimylėjusi ir to vyriškio nori.

Šis suvokimas, žinoma, gyvenimo nepalengvina. Dabar jai reikia spręsti, kaip gyventi su aistra, kurią lydi nešvarios sąžinės jausmas. Jei vyriškis atkaklus, o moraliniai varžtai ne per griežti, moteris nesusilaiko. Juolab, jei jos teisėtas vyras suteikia jai pretekstą: ilgam ir dažnai išvažiuoja darbo reikalais, pats leidžia sau meilės nuotykį, užgauna žmoną ar jos niekad nepastebi. Tuomet ji suartėja su šiuo vyriškiu. Retais atvejais tai perauga į „tikrą meilę“, po kurios seka ilgalaikiai santykiai, galbūt net skyrybos. Dažniau tai tęsiasi trumpai: miražas išsisklaido ir vyriškis lovoje nepadaro didelio įspūdžio. Kartais tai perauga į neilgą romaną, nes vyriškis išlaiko „slapto meilužio“ rolę. O kartais paaiškėja, kad jis vedęs. Arba kad jis – donžuanas, kuris tuoj pat susižavi kita. Visais šiais atvejais moteriai po stipraus susižavėjimo ateina stiprus nusivylimas. Toliau ji  bando sugrįžti pas savo vyrą, atsiprašyti, užglaistyti ir „pradėti viską iš naujo“.

Dabar ji gali suprasti, kas atsitiko. Jos galvoje gali nusistovėti viena iš kelių versijų:

• „man to reikėjo, aš egoistiškai pasirūpinau savimi, nes man šeimoje truko intrigos, dėmesio, seksualinio naujumo, jutimosi tikra moterimi“;
• „jis buvo klastingas suvedžiotojas ir ne tik man, bet ir daugeliui kitų moterų moka apsukti galvą“;
• „aš pasąmoningai norėjau atkeršyti savo vyrui, o gal net ne jam, o savo tėvui jo asmenyje“;
• „man buvo užėjusi tokia amžiaus krizė ir hormonų audra“.

Iš tiesų šie paašikinimai turi savyje tiesos. Tačiau jie labiau panašūs į pasiteisinimą, o ne į paaiškinimą. Imkime patį paprasčiausią paašikinimą, iš kurio gali gauti naudos. Moteris, kaip ir dažnas vyras tiesiog yra susiskaldę į „galvą“, „širdį“ ir „lytį“. Ir kiekviena iš šių jų esybės dalių turi savų, specifinių reikalavimų, reaguoja į savą, vis kitokį „masalą“. Ir viena dalis, atsiskirusi nuo kitos, netgi ima su ta kita konkuruoti. Stiprėjanti meilė gali mažinti geismą. Stiprus geismas gali mažinti meilę. Intensyvios mintys ir fantazijos gali sužadinti vieną ir sumažinti kitą. O objektas šioms dalims „pasisotinti“ negali būti vienas. Vienas vyras visuomet turės trūkumų, kurių neturės kitas. Taigi kitas visuomet kels kitokių vilčių, gundys, vilios. Tai – ne vyro ir ne moters, o susiskaldžiusios sielos savybė. Siela tampa vientisa, kai mes tuo specialiai užsiimame.

Todėl teisingas klausimas yra kitoks – psichoterapinis, religinis, egzistencinis – kaip sujungti šias atskiras dalis į vieną? Kaip tapti vientisa asmenybe, kurios galva, širdis iš lytis draugauja? Kaip matyti pasaulį blaiviai, be vilčių ir gundančių miražų?

Šis klausimas išveda mus iš miegamojo teritorijos į nuveda į kitą – į mūsų gyvenimo istoriją. Iš kur eina moteris ir į kurią pusę? Klausimas nelengvas, jam atsakyti reikia didelio blaivumo ir didelio tikėjimo. Ir meilės sau, kuri pasakytų: tu padarei geriausia, ką galėjai. Atleisk sau. Susivok. Ir eik į priekį.

Olegas Lapinas