Pažiūrėkime į priešingą variantą – žmonės yra labai toli. Toli emociškai, o ne geografiškai. Tokiuose santykiuose jūs esate važiuodami, jei dar atsimenate, perpildytame troleibuse ar eilėje. Jūs tiesiog kvėpuojate vienas kitam į sprandą, tačiau jums mažiausiai rūpi, kaip jaučiasi stovintis priekyje ir už jūsų, iš kairės ar iš dešinės. Nestumia – ir ačiū dievui. Dar mažiau jums rūpi tie, kurie važiuoja kartu su jumis automobiliu gatvėse. Netrukdo važiuoti – ir gerai. Ir visai nesvarbu, ko nori einantys šaligatviais, kai jūs – praeivis. Nelenda po kojomis – ir ačiū.

Taip galima pragyventi visą gyvenimą. Gerai uždirbti, lavinti save fiziškai ir dvasiškai. Seksui galima rasti erotinį masažą ar partnerį vienai nakčiai. Tačiau anksčiau ar vėliau individualizmas ima graužti. Darosi vieniša. Norisi sulieti savo sielą su kita siela.

Tačiau štai jums emociškai artimas, brangus žmogus. Jis gali miegoti šalia jūsų, o gali būti kitoje šalyje. Vis vien emocinis ryšys su juo verčia jus pergyventi. Jis neatsako į jūsų SMS – gal kas atsitiko? Jūsų vaizduotę užpildo baisios fantazijos: jį užmušė. O štai jis matomas, bet kažkaip labai linksmai kalbasi su kitu – jūsų širdį perveria nemalonus pavyduliavimo jausmas. Jam skauda – skauda ir jums. Jis gali lengvai sugadinti jums nuotaiką tiesiog tylėdamas arba garsiau, nei reikia, uždaręs duris. Jis gali pataisyti jums nuotaiką, kai pasako, kad jūs pats geriausias.

Taigi, šiame ryšyje jūsų „aš“ tarsi persidengia, o kraštutiniais atvejais – susilieja. Tai užtikrina jūsų saugumą ir galbūt, net sukuria vienybės jausmą. Tačiau kokia kaina?

Suartėti gali tik su tuo, kas panašus į tave. Todėl mes užmerkiame akis į skirtumus ir pastebime tik panašumus: Jis, kaip ir aš, mėgsta „metalą“; Ji, kaip ir aš, yra melancholiškas; Jis, kaip ir aš, svajoja apie vaikus; Ji, kaip ir aš, domisi ezoterika. Ir t.t. Mes tokie panašūs, kad prisitaikome prie „,mažyčių trūkumų“ ir suliejame savo „aš“ į vieną būtybę. Eina metai.

Dabar artimas žmogus gali mumis manipuliuoti. Žinoma, tuo atveju, jei darosi neatsakingas ir naudojasi mumis. Jis gali tik suraukti nosį ir mes jau skubame klausti, kas ne taip? Gal ko reikia? Mes imame įsiteikti ir elgiamės desperatiškai, automatiškai ir netgi neurotiškai. Tačiau ir mes galime juo manipuliuoti, pavyzdžiui, kaltindami jį viskuo, kas mums nepasisekė. „Man bloga nuotaika, nes tu neskambinai. Tu privertei mane jaudintis. Dėl tavęs aš nemiegojau visą naktį“. Mes galime netgi susirgti „už kitą“: geriau aš, nei tu!

Dabar pas mus atsiranda naujas elgesys, kurio mes negalime taikyti praeiviams ir atsitiktiniams partneriams. Mes galime užsidaryti nuo artimo žmogaus. Tai reiškia, būdami šalia jo, tylėti ar atsakinėti nenuoširdžiai ir formaliai: “Taip. Ne. Viskas normalu. Ar pieno nupirkai?“ Elgdamiesi taip su mums tolimu žmogumi mes liktumėme nepastebėti. Visi tolimi žmonės taip elgiasi. O dabar mūsų izoliacija akivaizdi. Mes tik vaidiname nutolimą, taip reikšdami pyktį. Santykiuose mes galime sukurti įtampą. O galime ją „nuleisti“ per konfliktą.

Konfliktas – nauja galimybė, atsirandanti susipynus mūsų „aš“. Mes galime pakeltu tonu kaltinti, skųstis ir priekaištauti. Tuo metu mes tikimės, kad jis darys tą patį. Kulminacijoje mes galime trenkti durimis arba tiesiog sušukti: “Su tavimi neįmanoma šnekėtis!“ Kartais konfliktai, kaip audra, atšviežina orą. Kartais sukelia seksualinį geismą. O kartais veda į naują užsidarymą. Tačiau konfliktai rodo labai svarbų dalyką – mūsų partneris, pasirodo, skiriasi nuo mūsų. Jis kitaip miega, kitaip elgiasi tualete, kitaip praleidžia laisvalaikį. Tai mums didelis smūgis. Nes primena, kad mes ne viena būtybė, o du skirtingi žmonės.

Įdomu, kad „susipynę“ su kitu žmogumi, mes kartais pajaučiame pavojų „išnykti“, kai būname per arti. Ir pavojų nutolti, kai esame per toli. Tokiais atvejais mes pajuntame gilų nerimą ir mums prireikia trečio – sąjungininko. Juo tampa vienas iš tėvų ar vaikas. Mes sudarome trumpalaikę sąjungą su vaiku ir pabrėžtinai draugiškai bendraujame su juo, o savo partneriui rodome „nugarą“. Tas trečias, jei tai mažas vaikas, jautriai reaguoja į mūsų ryšio stiprumo svyravimus. Ir reikiamu metu įsikiša, pats to nesuvokdamas, bandydamas gelbėti mūsų santuoką. Jis gali tapti „problematišku“ ar susirgti. Ir mes priversti vėl suartėti su savo partneriu, apjungti bendros idėjos: gelbėjimo ar gydymo. O kartais vaikas (nemiega naktimis, verkia, praleidžia mokyklą) atitraukia mus nuo to, prie ko mes per arti prisirišome.

Taigi, viskas mūsų šeimoje po truputį virsta daugiau ar mažiau besikeičiančiu „emocinio atstumo reguliatoriumi“, įtraukiančiu mus, mūsų partnerį, mūsų vaikus, o kartais ir mūsų tėvus. Bet ne tik vaikas. Visi reaguoja į visus, visi keičia „sąjungas“ ir visi visais po truputį manipuliuoja. Ir kaip padaryti, jei toks emocinis artumas ima dusinti, o „gelbėjimosi“ ir „automatinio nutolimo bei suartėjimo“ būdai (vaiko problemos, sutuoktinio problemos, konfliktai, užsidarymas) per brangiai kainuoja?

Tuomet mums reikia išmokti sąmoningai nutolti. Ir pradžiai vertėtų pasiskaityti D.K. Džerbrano „Pranašą“:

“Mylėkit vienas kitą, bet meilės nepaverskite pančiais:

Geriau tebūna jinai jūra, skalaujanti jūsų sielos krantus.

Pripilkit vienas kitam taures, bet negerkit iš vienos.

Atlaužkit viens kitam savo duonos, bet nekąskit tos pačios riekės“.

O kaip tai padaryti? Galvokite patys.

Olegas Lapinas