Meditacija yra pakankamai paplitusi Vakarų pasaulyje. Meditacijos centrai, sveikatingumo stovyklos ir seminarai dažnai įtraukia ją į savo programą. Nemaža dalis medikų teigiamai vertina meditaciją. Kas tai yra ir ką ji duoda?
Meditacija – tai tokia praktika, tačiau skirtingai nuo mankštinimosi, fizinio darbo ar įprastinio šokio jai reikalinga padaryti du dalykus: sukaupti dėmesį į savo vidinius pojūčius bei stebėti savo mintis. Tai nereiškia „atsikratyti minčių“ arba „išmesti viską iš galvos“. Žinoma, jogos kūrėjas Patandžalis prieš beveik du tūkstančius metų apibūdindavo meditacijos tikslą kaip „ežero paviršiaus nuraminimą“, tačiau tai – siekiamybė, bet ne faktas. Net ir labai daug medituojančiam žmogui nepavyksta visiškai „išjungti“ minčių. Tačiau pavyksta stebėti, kad mąstai ir aprėpti savo dėmesį ir pojūčius bei mąstymo eigą. Panašiai mes negalime padaryti, kad iš dangaus išnyktų debesys, bet mes galime juos stebėti.
Pasyvios meditacijos – įprastinė joga, dzen budistinė meditacija, vipasana (tylos meditacija), transcendentinė meditacija (kai garsiai kartojamas vienas, tau tinkamas skiemuo ar garsas). Šios meditacijos tinka žmonėms, kurie moka reikšti jausmus, suvokia save ir neturi per daug įtampos kūne. Praktikuojantys jogą lietuviai puikiai žino, ką ji duoda: vidinę ramybę, gerą fizinę savijautą, greitesnį išgijimą nuo įprastinių ligų.
Deja, nemažai daliai civilizuotų žmonių toks kelias yra per sunkus. Neretai bandant stebėti save jiems trukdo minčių antplūdžiai, viduje lieka nemažai neišreikštų emocijų, o kūne lieka lėtinė raumenų įtampa, ypač pečių plote, gerklėje, diafragmoje ir lytinių organų srityje. Tai natūralu, kadangi civilizacija be visų gerovių įneša į mūsų gyvenimą represinį auklėjimą bei kontrolę. Mainais už civilizacijos malones mes išmokstame ne reikšti, o sulaikyti save nuo jausmų reiškimo. Todėl vakariečiams buvo sukurtos aktyvios meditacijos, įtraukiančios į save emocijų raišką ir judesį.
Aktyvios meditacijos – Ošo ir jo pasekėjų sukurtos dinaminė meditacija, kundalini, AUM ( jų metu daug šokinėjama, garsiai kvėpuojama ir reiškiamos emocijos), sufijų šokiai ir čakrinis kvėpavimas, kinų cigun ir taiči, vietnamiečių vaikščiojimo meditacija. Medituojama dažniausiai apie valandą. Po meditacijos ateina ypatinga būsena, primenanti būseną po lytinio akto.
Medituojant emocijos neišnyksta. Atvirkščiai, ypač pirmaisiais metais, emocijos netgi paaštrėja: žmogus pajaučia viduje stipresnį nei paprastai pyktį ar liūdesį, tačiau taip pat ir stipresnį džiaugsmą. Susidaro įspūdis, kad erdvė, kurioje telpa mintys, pojūčiai ir jausmai, pasidaro platesnė – lyg iš pradžių jūs virtumėte sriubą mažame, o vėliau – dideliame puode.
Po kelių metų medituojantys žmonės pastebi, jog pasikeičia įprastinės reakcijos į žmones – jie kelia mažiau pykčio ir mažiau baimės. Įpročiu tampa jausti šilumą savo galūnėse, lengviau atpažinti kylančius viduje jausmus.
Kaip dažnai verta medituoti? Geras variantas – medituoti du-tris kartus į savaitę, naudojant savo pamėgtą meditaciją. Kartais verta išbandyti meditacinius ciklus, kai medituojama tris savaites iš eilės – tuomet meditacijos poveikis išlieka ilgam.
Dar kartą pabrėškime, kad meditacija – tai ne triukas, ne ezoterinis kultas, o būtent sąmonės būsena. Kasdienybėje mes susiduriame su dviem sąmonės būsenomis – būdravimu ir miegu. Taip pat mums pažįstama būsena „tarp miego ir budrumo“, o daug kam teko susidurti su alkoholiniu apgirtimu, būsena pavartojus amfetaminus ir kitus psichostimuliatorius, haliucinogenus. Kai kas yra susipažinęs su hipnoze arba transu. Tačiau meditacija skiriasi nuo jų visų ir geriausiai apibūdinama žodžiais „platesnė sąmonė“ arba „šviesesnė sąmonė“.
Šie žodžiai kartais suvokiami klaidingai: atseit, yra paprastų, „žemų“ žmonių, kurie gyvena „žemesnėje“ sąmonėje. Ir yra „aukštesnių“, nušvitusių žmonių, kurie gyvena aukštesnėje sąmonėje. Pagal šį požiūrį medituojantys žmonės yra kažkuo geresni. Todėl jauną žmogų, kamuojamą menkavertiškumo jausmu, meditacija gali pritraukti savo galimybe pasijausti aukštesniu už savo bendraamžius. Tokie žmonės neretai pradeda nuo gausybės ezoterinių knygų, o taip pat daro įvairias – dažniausiai pasyvias – meditacijas. Turėdami daug žinių apie čakrų sistemą, žinodami, kaip sanskrito kalba sudainuoti mantras, kokia rankų pirštų padėtis – mudra – turi sakralinę reikšmę, jie tampa paslaptingais užsidariusiais individais, su kuriais aplinkiniams sunku susišnekėti. Žinoma, tėvai, nerandantys bendros kalbos su savo vaiku, sunerimsta ir įtaria, kad jis išėjo iš proto.
Iš tiesų žmonės, praktikuojantis pasyvias meditacijas, bet neparuošę savo kūno ir sielos, kartais turi psichotinių sutrikimų, kurie pasireiškia neskirimu fantazijos nuo tikrovės, nerimu, sutrikusia orientacija laike, erdvėje, savyje ir artimuose žmonėse. Todėl ir buvo sukurtos aktyvios meditacijos, kurių pagrindas – išmokti jausti tikrovę. Taiči ir cigun sistemoje tai pasiekiama nuolatiniu žemės po kojomis ir savo kūno jutimu. Lėtų judesių metu žmogus priverstas ne fantazuoti, o nuolat sekti savo galūnių, stuburo, galvos padėtį. Ošo meditacijose išprotėjimo profilaktika pasiekiama reguliarias psichoterapiniais seminarais ir jausmų raiška. Sintezuodamas Rytų ir Vakarų praktikas Ošo Radžnešas prieš keturiasdešimt metų į savo pirmą meditacijos centrą pakvietė profesionalius JAV psichoterapeutus, praktikuojančius į kūną orientuotą psichoterapiją, geštalto psichoterapiją bei psichoterapines „susitikimo“ („encounter“) grupes.
Ar meditacijos poveikis yra patvirtintas Vakarų mokslininkų? Taip, ir šiame, ir praeitame amžiuje JAV ir Vakarų Europos tyrimo institutai nė kartą tyrė transcendentinės meditacijos, jogos, budistinių praktikų poveikį naudojantis encegalografiniu tyrimu, imuniteto rodiklių analize, branduoliniu magnetiniu rezonansu ir kitais. Apie tai, kas paaiškėjo, tarkime, galima pasiskaityti knygoje „Neigiamos emocijos ir jų įveikimas: pokalbiai su Dalai Lama“.
Olegas Lapinas