JEI JŪSŲ VAIKAS – PIRMŪNAS
Kokia mama nesvajoja, kad jos vaikas būtų mokyklos pasididžiavimas? Pirmūnų yra kiekvienoje mokykloje, apie juos kartais parašo spauda, juos rodo per televiziją. Gyvenimo kelias jų aiškus- su pagyrimu baigti gimnaziją, o dar geriau – licėjų, įstoti į prestižinę specialybę universitete, geriausia- užsienyje, o vėliau… O kas vėliau?
Iškart pasakysime, kad pirmūnų būna įvairių. Būna tiesiog labai gabių vaikų. Būna “zubrylų”, “iškalančių” mintinai visas pamokas. Būna tokių, kurie ir gabūs, ir “iškala”, kad pradžiugintų tėvus. Bet kokiu atveju, visiems klasėje ir mokykloje aišku, kad vaikas- neeilinis. Mažesnis už dešimtuką pažymys jam – ne pažymys. Pasidaro tai aišku iš pradžių tėvams. Ir, žinoma, pačiam vaikui.
Suvokęs, kad yra kitoks, išskirtinis, ar tik pasistengęs tokiu tapti, pirmūnas pasijunta dvejopai. Iš vienos pusės, jo savimeilę nuolat glosto puikūs pažymiai, olimpiadų laimėjimai ir mokytojų pagyrimai. Iš kitos pusės, jis nesijaučia visiškai savo klasės dalimi. Taigi, jam gresia vienatvė. Jei ne daugiau- atstūmimas ir chuliganų priekabiavimai. Žinoma, jei šalia gerų pažymių jis dar yra drąsus, aktyvus ir stiprus vaikas, dalyvaujantis užklasiniame bendraamžių gyvenime, jei moka apsiginti, noriai duoda nusirašyti ir nevengia visuotinų pramogų, jis gali nesijausti kitoks ir nebūti labai atstumtas. Teoriškai tai įmanoma. Tačiau ar daug pažįstate tokių harmoningų pirmūnų?
Dažniausiai paaiškėja, kad klasės pažibos kažkodėl turi labai ribotą laiką bendravimui ir pramogoms. Ar tokios mokyklos programos dabar intensyvios, ar tiesiog tarp siekio pramogauti ir siekio mokytis yra neigiama koreliacija, bet dažniausiai tie, kurie labai gerai mokosi, turi mažai draugų. O gal išvis neturi. O tie, kurie leidžia laiką draugų kompanijose, vargu ar būna pirmūnai.
Kalba neina apie silpnus mokinius. Dažniausiai jau devintoje – dešimtoje klasėje paaiškėja, kad tie “normaliai” besimokantys mokiniai, kurie niekad nesiveržė būti pirmūnais, turi vieną – kitą pamoką, kurioje ypač pasireiškia.
Štai vaikas, aiškiai “filologinės “pakraipos. Jis puikiai rašo rašinius ir eilėraščius, užtat visiškai nesupranta matematikos.
O štai puikius matematinius gabumus turinti mergaitė, už kurią rašinius rašo jos draugė.
Štai atletiškas vaikinas, atnešantis mokyklai sportinius laimėjimus ir turintis daug skolų iš visų likusių pamokų…
O štai mokytojų siaubas – chemikas – namudininkas, kuriantis vis naujas ir naujas “bombikes” pagal jam vienam žinomą technologiją.
O kur dar klasės linksmintojas? Na tas, nė kartą išvarytas iš pamokų? Jis verčia klasę juoktis ir dar puikiai mėgdžioja visų balsus – ko gero, jo laukia profesionali estrada…
Na o kuo pasižymi mūsų pirmūnas?
O jis… jis gerai mokosi. Jis- pirmūnas. Tai reiškia, kad jis tiesiog… joks. Galbūt, jis ir gabus, ir tikriausiai, jis irgi kažkam gabus, tačiau kadangi jis pirmūnas, jo gabumai tiesiog neišryškėja. Jis išsibarstęs savo interesuose, jis nežino, kas jam patinka. Ir dar ilgai nežinos. Išskyrus tai, kad ir toliau besimokant reikės likti pirmūnu. Laimei, jis dar gali sukilti prieš tėvus ir mesti universitetą. Laimei, jis dar gali pakeisti specialybę į neprestižinę, bet artimą… O galbūt, artėjant ketvirtam dešimtmečiui, kai jo bendraamžiai jau bus susiradę savo “nišas”, buvęs pirmūnas su keliais prestižiniais diplomais ant sienos vis dar nežinos, ar dirba savo vietoje…
Taip, jis dirba banke ir galbūt taps fantastiškai daug uždirbančiu vadovu, tačiau kodėl jam taip nesinori eiti į darbą?
Taip, ji gerbiama įstaigos direktorė, tačiau kodėl visiems atrodo, kad jos vieta – scenoje?
Taip, jis žinomas medikas, tačiau ką jam daryti su nerealizuotu polinkiu piešti ?
Pagal vieną statistiką, jaunų žmonių iki trisdešimties metų tarpe beveik pusė dirba ne tą darbą, kurį norėtų dirbti.
Bet jie bent žino, nujaučia, svajoja!
Pirmūnas tuo metu nežino. Jis… atidirbinėja. Juk jis turi būti pirmas! Į jį juk dedamos viltys! Jis turi nešti savo kryžių! Kada jam galvoti apie tokį miglotą dalyką, kaip pašaukimas? Kaip pro storą “reikia” skydą prasibrauti iki “noriu”?
Dažniau, negu norėtųsi, pirmūnai neatlaiko šio skydo. Jiems prasideda neurozės – ženklas, kad žmogus pavojingai toli nukrypo nuo savęs. Jiems prasideda slogi nuotaika – ženklas, kad giliai viduje prisikaupė daug neapykantos. Taip giliai ir tiek daug, kad net suvokti tai pavojinga.
Ir tuomet pirmūnas praregi. Ši praregėjimas pasireiškia tuo, kad jis… atsisako būti laimėtoju. Jis nebenori būti pirmas. Jis susiranda tylią užuovėją, kurioje jis visai nėra pirmas. Tiesiog ten smagu, ir jis daro tai, ką nori. Nieko nelenkdamas ir nieko nestebindamas.
Jūs paklausite, kada ir kaip tai atsitinka? Bet kada – nors ir dabar. Kaip? Labai paprastai. Kaip išeis. Ne pirmūnams juk nereikia įspūdingų triukų….
