Šis straipsnis–tiems, kurie mano, jog geriausiai buvo gyventi prieš vestuves.Tie, kuriems dar tęsiasi medaus mėnuo, jį skaityti nebūtina. O kitiems verta paklausti savęs: kaip pasikeičia bendravimas su priešinga lytimi po vestuvių?

Pažiūrėkime į priešvestuvinį laikotarpį REALIAI, t.y., neigiamai. Užsidėkime pagaliau tamsius akinius. Užtenka mums mazochistiškai draskyti savo sielą idėjomis apie „gražią jaunystę”ir „niūrią kasdienybę”. Nereikia mums šių abejotinų posakių „tada tai pas mus viskas buvo gražu, o štai dabar – monotonija”. Nes tai yra gryna iliuzija. Kyla ji dėl to, kad mes idealizuojame ankstyvą jaunystę ir ikivedybinę laisvę. Pamiršdami, kad patys kažkada nuo tos laisvės pavargome, prisikentėjome ir tik laukėme, kam greičiau tą laisvę pardavus.

Lygiai tas pats atsitinka su velioniais. Gyvena sau koks nors vyriškis, gadina visiems gyvenimą, nenuleidžiatualete vandens ir triukšmauja. Visi jo nekenčia. O štai kai numiršta, tada visi ir ima sakyti:„koks geras kaimynas buvo”. Prisimena, kad jis sykį buvo lemputę laiptinėje įsukęs, o kitą sykį vaiką iš ugnies ištraukė. Pamiršdami, kad jis pats tą lemputę kažkada savo reikmėm buvo pavogęs, o ugnį pats ir užkūrė. Ne, mums reikia daryti iš jo idealą. Nes dabar jis miręs.Apie jį arba gerai, arba–nieko.

Štai taip yra ir su priešvedybiniu gyvenimu. Su vadinamu „žydėjimu vyšnios”. Prisiminkime, kad jo metu anaiptol ne visos dienos buvo kaip šventė.

Pirmiausia, nuotaiką gadindavo tėvai, kurie nuolat klausinėdavo, ką tu sau galvoji, kodėl nesimokai ir nemąstai apie ateitį. Antra, labai sunku buvo gyventisu savo figūra, veido profiliu, spuogais ir balso tembru. Atrodė, niekas tokios baidyklės į sutuoktinius neims.Trečia, pastoviai trukdė drovumas, nepasitikėjimas savimi ir visokios nepatogios situacijos, kai prakaituoji, nežinai, ką sakyti ir kur dėti rankas.Ketvirta, aiškiai truko pinigų ir turėdavai nuolat jų prašyti iš tėvų. O jie nuolat duodavo per mažai.Penkta, jausdavaisi vienišas ir tik bandydavai trankia muzika, atsainiu elgesiu, alkoholiu ir juokeliais šį faktą slėpti.Ir pagaliau, nuolatinės seksualinės problemos: baimės, prietarai ir abejonės. Galima net pasakyti, kad iki vedybų gyvenimas buvo ištisas košmaras. Pragaras.

Ką? Jums norisi paprieštarauti? Jūs prisimenate visai kitokius dalykus? Kaip gražiai įsimylėdavote, kaip keliaudavote po pasaulį ir kaip jausdavotės laisvi it paukščiai?

Įsimylėdavote jūs kraupiai. Tai reiškia, visai ne tuos, kurie mylėjo jus, o gal ne taip? Po pasaulį jūs keliaudavote, tai tiesa. Tačiau nesakykite, kad miegoti susirietus šaltyje ant kieto pagrindo buvo smagu. Tai tik stiprus jaunas organizmas išgelbėdavo jus nuo radikulito. O gal ir neišgelbėdavo, ir jūs sirgdavote jaunatvišku reumatu ir lėtiniais peršalimais? Jie kaip tik mėgsta jauną amžių. Prisiminkime: snargliuota nosis – ne senatvės, o vaikystės požymis.

O kaip su laisvės pojūčiu? Turite omenyje, kad jūs galėjote pasirinkti bet kokią merginą ir bet kokį vaikiną? Aha, kaipgi. Tiesiog išeidavote į lauką, pašvilpdavote, ir tuoj subėgdavo pulkai vaikinų ir merginų. Nesąmonė visa tai. Žinote, kaip buvo? Jūs ilgai negalėdavote suprasti, kodėl mylite tuos, kuriems nepatinkate, o jus įsimyli tie, kur nepatinka jums. Štai tiesa. Ir visos jūsų senos nelaimingos meilės vėliau susirado sau tinkamesnius partnerius. Kaip, beje, ir jūs.

O gal laisvė reiškė gebėjimą nešioti bet kokį rūbą, sėdėti ant tvoros ir garsiai kvatoti gatvėje? Nešiodavote jūs tai, ką nešiodavo kiti. Ir labai bijodavote išsiskirti. Jei ir bandėte nešioti ką nors ekstravagantiško, tarkime, žalius plaukus ir metalinę grandinę, tai už tat ir prisikentėdavote. Nemeluokite bent sau ir pasakykite: jaunystėje išsiskirti iš kitų – tas pats, kas kišti ranką rykliui į nasrus. Išjuoks, iškvailins ir pasmerks vienatvei. Ką? Jums patiko vienatvė? Va va, labai gera mazochizmo iliustracija.

Tai kur gi tie džiaugsmai, kurie neva lydėjo jus jaunystėje?

Džiaugsmas – tai jūsų sutuoktinis. Jūs, gali būti ir tai taip žinote, tačiau ne prošal būtų prisiminti, ką jis atnešė į jūsų gyvenimą. Jis atleido jus nuo būtinybės ieškoti lytinio partnerio. Aišku, jūsų lytinis gyvenimas ne visada būna labai geras, bet kas sakė, kad turi būti kitaip?

Antra, partneris parodė jums, kad jūs esate žmogus,kuris gali patikti. Aišku, paskutiniu metu jis pamiršta tai jums priminti. Bet tik todėl, kad kažkada tai jums jau sakė. Ir visos jūsų abejonės dėl figūros ir spuogų tuomet išsisklaidė kaip ryto rūkas. Jūs su nuostaba sužinojote, kad galite patikti tokia, kokia esate.

Trečia, jums tik atrodo, kad jūsų sutuoktinis turi siaubingų trūkumų. Ne, jis ne cukrus. Tačiau tie jo trūkumai ir kylantys dėl to sunkumai reiškia tik vieną: kad analogiškų trūkumų turite ir jūs patys. Na, nebūtinai tokių pat bruožų. Tiesiog analogiško kalibro.

Tarkime, jus vargina jo uždarumas? Analogiškai sunku jam yra su jūsų plepumu. Jūs nekenčiate jo polinkio išgerti? O jis nekenčia jūsų nepaprasto tvarkingumo ir nuobodumo. Jis netenkina jūsų lovoje? O jūs netekinate jo lovoje.

Štai ir visa paslaptis. Mes visuomet susirandame panašaus kalibro trūkumus turinčių partnerių. Nes tik su tokiai mes ir galime atsipalaiduoti. Ketvirta sutuoktinio dorybė – jis padeda mums sušvelninti savo pačių nepasitenkinimą savimi. Sutuoktinis – patogus taikinys, pateisinantis mūsų ydas:

• Aš pikta, nes jis manęs nemyli;
• Aš jos nemyliu, nes ji pikta;
• Aš sergu, nes jis geria;
• Aš geriu, nes ji nuolat serga.

Jei nebūtų sutuoktinių, tektų sakyti:

• Aš pikta nes… aš pikta.
• Arba aš sergu, nes… nesveikai gyvenu.

Arba tiesiog dėl visko kaltinti tėvus: jie nemylėjo, dėl to pikta. Jie per daug mylėjo, dėl to bevalis. Jie ne taip mylėjo, dėl to geriu. Ir t.t. Tačiau tėvai ne visuomet yra po ranka, o sutuoktinis – dažnai. Dėl to jį apkaltinti patogiausia.

Na, apie tokias smulkmenas, kaip finansinė parama, bendras butas arba namas, vaikų auginimas ir t.t., ir kalbėti neverta. Žinoma, viskas visada būna ne taip. Tai jis pinigų neuždirba, tai kaip tik jį pinigai sugadino. Tai jis kišasi su savo patarimais, kaip namą statyti, tai, atvirkščiai, „numeta visas statybas ant mano pečių”.

Vaikus auginti sutuoktinis dažniausiai trukdo. Jis ne taip viską daro, nes augina vaikuose savo ydas. Piktybiškai taip ir su sadistiniu pasimėgavimu. Klausykite, ar jums neatrodo, kad čia ne jame reikalas? Gal jums šiandien PMS, o gal dantį skauda? Gal jūs savęs gyvenime nerealizavote, o gal nuo mažens pasižymėdavote nuotaikų svyravimais?

Ne, aš nieko nesakau. Tiesiog gal jūs galite kuriam laikui atleisti sutuoktinį nuo kaltojo ir atsakingo už jūsų problemas pareigų? Gal duokite jam atostogas?

Ką? Kaltinti save dėl visko? Aha. Kaltinkite save, daužykite galvą į sieną, raukite plaukus ir spjaudykite į savo atspindį veidrodyje. Savęs kankinimo profesionalai gali išbandyti ką nors egzotiško: jūs nebandėte šlapintis ant savo atspindžio baloje?

O po to meskite visas šias nesąmones ir išeikite paplaukioti ar šiaip pasivaikščioti. Vasara, puikus oras. O tada padėkokite sutuoktiniui už tai, kad ištraukė jus iš tos siaubingos priešvedybinės kankynės. Ir leido pasijusti nevienišai – nors trumpam. Tiek, kiek galėjo. Jis stengiasi būti geras. Tik lieka toks, koks yra. Kaip, beje, ir jus. Užtat jūs ir kartu. Kartu! – šaukė jums per vestuves. Kad jūs praktiškai kaip nors gyvenimą saldintumėte, suprantate?

Olegas Lapinas