Štai pagaliau pasibaigė šventės. O kartu turėtų pasibaigti ir šventes lydintis stresas. Nes visi žino, jog Kalėdos ir Naujieji metai – tai stresas. Tačiau ar jums neatrodo keista, kad šventė, kuri šiaip laikoma viena iš atsipalaidavimo rūšių, kažkodėl mums siejasi su stresu? Tai nepasirodys keista, jei prisiminsime, kad šventė – tai pirmiausiai priverstinis bendravimas, taigi, vienatvės priešybė. Taip, aš neapsirikau. Ne kasdienybė, o būtent vienatvė – štai kas išskiria eilinę dieną nuo švenčių.
Imkime Kalėdas – tai tikrai priverstinio bendravimo metas. Jų metu jums, tikriausiai, teko važiuoti į tėviškę, sėstis prie stalo su vyresniąja karta ir bendrauti. Ir bendrauti ne bet kaip, o būtent rimtyje ir susikaupime. Kas iš tikrųjų reiškė visai ne rimtį ir visai ne susikaupimą. Šių dalykų specialiai mokytis reikia, o eiliniam žmogui apsilankymas pas tėvus – tai tiesiog ypatingas, ritualinis tradicinis bendravimas. Kuris anaiptol nesusijęs su susikaupimu, o susijęs su įtampa. Žinoma, maži vaikai ir per Kalėdas leidžia sau nebendrauti rituališkai. Jie daugiau, nei kasdien, leidžia sau per šventes dūkti, verkti, peštis, kelti kaprizus, juoktis, šokinėti ir apskritai drumsti vandenį. Už ką nė kartą yra jūsų drausminami. Tačiau taip besielgdami vaikai instinktyviai stengiasi intensyviomis emocijomis ir judesiais išblaškyti nemalonią įtampą, kuri lydi kiekvieną ritualinį veiksmą: vestuves, laidotuves, krikštynas, diplomų įteikimą, karinį paradą. Ir, žinoma, Kūčias. Suaugę žmonės neleidžia sau visų šių akibrokštų ir priversti sėdėti akmeniniais veidais bei palaikyti mandagų pokalbį. Ir, žinoma, kramtyti maistą! Kramtymas apskritai yra labai su nerimu susijęs veiksmas, kažkiek tą nerimą mažinantis. Tačiau nekramtysi juk visą vakarą. Todėl turi griebtis kitokių priemonių – iš jų mums talkina muzika, alkoholis, televizorius. Kurį laiką padeda. Kol nesibaigia.
Priešakyje buvo dar vienas stresas – dovanų pakavimas ir slėpimas. Užsiėmimas, tiesą sakant, pakankamai malonus – ypač tiems, kas turi pinigų ir vikrias rankas. Ir prie viso to prisidedantis malonus jaudulys, kai iš ryto pamatai prie eglutės savo dovaną.
Toliau sekė kelios dienos iki Naujųjų metų. Dienas šias, kaip ir priklauso, reikėjo kažkuo užimti. Ir čia atsirado naujas stresas – nieko neveikimo. Tai tik sakoma, kad mes tiek daug dirbame, kad su malonumu laukiame laisvų dienų. Taip turėtų būti logiškai. Iš tikrųjų laisvos dienos daug kam yra tuščias laikas, kurį reikia kažkuo užpildyti, o kuo užpildyti – nežinai. Žinoma, tas nedaugelis, kas gali sau leisti, perkasi bilietus slidinėti į kalnus ar šildytis – į šiltus kraštus, tačiau likę žmonės priversti tupėti besniegėje Lietuvoje bei žiūrėti televizorių. Gatvės ištuštėjo, o čia dar dideli prekybos centrai nutarė nedirbti švenčių dienomis. Tokiu būdu iš žmonių buvo atimtas mėgstamas užsiėmimas – vaikščioti po prekybos centrus, nepasiūlius vietoj to nieko kito – SPA, soliariumai, masažo salonai ir sporto salės nedirbo, todėl liko tik viena – namai. Laimei, šeimyniniai žmonės turi patikrintą laiko praleidimo būdą – šeimyninius barnius, skandalus bei slaptas manipuliacijas artimaisiais, kurie padeda išspręsti laisvo laiko problemą. Tačiau daryti tai kelias dienas iš eilės sudėtinga netgi patyrusiems skandalistams, todėl teko įsitempti ir… Iškęsti kelias laisvas dienas.
Žinoma, prieš pat Naujuosius reikėjo demonstruoti linksmą ir šventišką nuotaiką. Ir sveikinti vienam kitą SMS žinutėmis. Teko šypsotis ir į klausimus, kaip gyveni, atsakyti, kad puikiai. Reikėjo jei ne šėlti, tai bent apsimesti, kad esi pašėlusios nuotaikos. Tačiau jei apsimetinėji per ilgai, tai vargina.
Vėlgi ne visi elgiasi taip stereotipiškai. Kad ir tie, kas turi su kuo, galėjo pasimėgauti seksu. Ir meile. Medituojantys pasimėgavo nealkoholinėmis linksmybėmis. O štai paprasti jauni žmonės, Naujųjų išvakarėse susirinkę į grupeles, pakaitinę save alkoholiu ir jo atnešama laisvės iliuzija, leido sau garsiai ir linksmai reikštis naktinėse gatvėse, automobiliuose, kavinėse, aikštėse bei skveruose. Kam, be visa ko, labai padėjo galingos petardos ir kiti sprogmenys. Raketos, bombikės, fejerverkai ir saliutai atpirko Naujųjų metų laukimo įtampą ir suteikė nemažai džiaugsmo vaikams. Kurie dažniausiai žiūri į tokius dalykus, kaip raketa ir bomba, labai rimtai. Tiek pat rimtai, kiek vyrai žiūri į seksą, vaikai žiūri į raketos paleidimą. Ir tie tėveliai, kuriems su seksu tąnakt nelabai išdegė, bent jau turėjo puikią progą pademonstruoti savo pirotechninius sugebėjimus, sukėlę galingą sprogimą danguje. Kas be visa ko prisidėjo prie tėviško autoriteto palaikymo vaikų akyse.
O štai grupelė autsaiderių, kurie sutiko Naujuosius visai netradiciškai: tarkime, tiesiog lovoje ar miške, kur eglutė buvo papuošta ne kokia nors, o tikroji, ir kur degė ne lemputės, o tikrieji deglai. Čia tai tikrai šventė – ir išsimiegoti minkštoje lovoje, ir pasakišku naktinio miško vaizdu pasigrožėti. Tokiems aišku, kad jokio streso šventės nesukėlė.
O tai daugumai, kur sukėlė, neišvengiamai norisi atsigauti. Ir geriausias būdas atsigauti – grįžti į kasdienybę. Kurios skiriamasis bruožas – vienatvė. Taip, kasdienybėje dirbantys ir nedirbantys žmonės dažniausiai praleidžia laiką vienatvėje. Šventės buvo šansas išeiti iš vienatvės, susijungti su Kalėdų dvasia ir toje dvasioje susilieti savo širdimis. Švenčių tikslas nuo seno ir buvo – jungti žmones. Kaip mes pasinaudojome tomis šventėmis, su kuo mes ten susijungėme: su dvasiomis, su artimaisiais, ar su mišraine bei majonezu – kitas dalykas. Gal kam ir pavyko susijungti savo širdimi su kitais. O kam nepavyko, tai bent pabandė. Su įtampa, bet pabandė. Ir štai dabar metas grįžti į vienatvę. Joje atsiranda ne tik darbo rutina: lova, rytinis tualetas, kava, kelias į darbą, pietūs, kelias namo, parduotuvė, šeima, televizorius, lova. Ne, kasdienybėje slypi galimybės, kurių neturi per šventes. Ir svarbiausia iš šių galimybių – laisvė pasidaryti sau šventę pačiam.
Kada? Bet kada, kai tik yra tam nuotaika, ir nereikia tokiai šventei nei ritualo, nei pašėlusių SMS, nei sprogimų danguje, nei girliandų. Ir šventė ši vidinė, nematoma, tik visuomet esanti labai toli nuo bet kokio streso, ir ilsėtis nuo jos nereikia, nes kyla ji iš širdies. O kas kyla iš širdies – tas neša palengvėjimą, ar ne?
Olegas Lapinas