Man labai patinka stebėti gerų tėvų vaikus. O taip pat ir pačius gerus tėvus. O kam nepatinka? – paklausite jūs. O aš jums ir atsakysiu – daug kam. Kažkokia yra keista gerų žmonių savybė, nuo jų daug kam norisi bėgti kuo toliau. Žinoma, tuomet geri žmonės liktų visai be artimų sielų ir netgi nepratęstų savo gerosios giminės. O iš kur tuomet pas juos atsirastų vaikų?

Paaiškinimas gali būti toks: moterys, pamačiusios vyrą, gerą žmogų, nenusiramina, kol neatranda jame kokio nors trūkumo. Tuomet jos ir įsimyli tą žmogų, nes šis trukumas atrodo joms labai mielas. Vyras, sutikęs gerą žmogų, moterį, nenusiramina, kol neatskleidžia joje nuodėmės, tarkime, nepažadina joje kekšės. Tuomet jis ir gali tęsti su ja santykius. Tarp kitko, psichoterapeutams geri žmonės patinka dėl panašių priežasčių: kiekvienoje šviesioje asmenybėje įdomu atrasti šešėlinę pusę, ją pacientui parodyti, kad asmenybė integruotųsi su ja ir tokiu būdu taptų sveikesnė. Normalia kalba tariant, rasti velnią angele. Ir kad rezultate gautųsi normalus žmogus.

Dabar pažiūrėkime į vaikus. Vaikai, pagal genetikos ir pedagogikos dėsnius, tęsia savo tėvus keliose sferose: temperamente, pažiūrose ir kai kuriose įpročiuose. Žinoma, tęsia netiksliai: patys genai pakeliui į gimdą sugeba keistis, gimdoje tėvo genai kombinuojasi su mamos genais, auklėjimui turi reikšmės atsiradimo tvarka, motinos ankstyvos depresijos ir tėvelio vėlyvi romanai. Viską sumaišo vaiko ankstyvos galvos smegenų traumos ir apsisukusi gimdymo metu virkštelė. Ir taip toliau. Todėl iš trijų vaikų visi trys bus skirtingi, o ne tėvų kopijos. To lyg tai užtektų paaiškinti, kodėl:

Padoraus ministro sūnus vartoja narkotikus;

Vieno buvusio Amerikos prezidento dukra praskiestom kojom pozuoja pornografiniam žurnalui;

Normalaus tėvo atžala bučiuojasi gėjų vakarėliuose;

Tylios namų šeimininkės palikuonis šaukia ir mušasi.

Tačiau visa tai, atrodo, tik priežasčių kratinys. O reikalas juk įdomesnis. Iš tiesų, kai mes turime problematišką vaiką, mes imame mąstyti apie jį kaip apie nekintamą dydį. Posakis “chuliganas”, “psichopatas”, “padauža” ir “pasileidusi” – tarsi ilgalaikės etiketės. Realybėje mes turime procesą. Vaikas elgiasi tam tikru, tėvams nesuprantamu ir nepriimtinu būdu. Elgiasi šiuo metu. Ar tai sako ką nors apie tai, kaip jis elgsis rytoj, po mėnesio, po dešimties metų?

Mums atrodo, kad sako. Mes laikomės dviejų mitų apie vaikus, ypač apie paauglystės amžiaus vaikus:

1.     Paauglys – tai sulėtinto veikimo bomba: paliktas vienas jis būtinai pridarys problemų sau ir kitiems;

2.     Paauglystėje rodomos savybės neišvengiamai stiprės ir taps jo likimu.

Tai kaip? – su viltimi paklaus motinos: tiesiog reikia tikėti, kad paauglystės problemos išnyks pasibaigus paauglystei? Didesnėje dalyje atveju – taip. Nes jei tėveliui ir mamytei nesuprantami dukros vėlyvi grįžimai namo, jei visas sūnaus laikas atiduodamas draugams, jei labai neįprasti vaiko hobi ir bundančio seksualumo apraiškos – tai neretai ir vadinasi “šuns keliai”. Viskas: ir pirmas paragautas alus, ir bandymas įsitvirtinti kompanijoje, suvokiama išeinant iš dviejų išvardytų mitų. Tai – baimių pagimdytos gerųjų tėvų idėjos apie paauglį, kuris dar neišmoko būti “geru žmogumi”. Ir bando būti savimi, o ne geru žmogumi. Žinoma, kartais rizikuodamas. Ir, iš kitos pusės, yra tėvų , nepastebinčių, kad vaikas įsivėlė į vagystę, narkomaniją ar nepageidaujamą nėštumą. Tai – kita kategorija perdėm nutolusių nuo vaikų tėvų, kuriems tik kažkas iš šono praneša: susirūpinkite savo vaiku.

Testas sau: jei apie savo paauglio išdaigas labiausiai galvojate jūs pats – jūs vadovaujatės savo neramiomis fantazijom labiau, nei realybe.

Jei apie jas jums praneša kiti – jūs vadovaujatės stručio politika: nežinau problemos – nėra problemos.

Kartais šios dvi pusės sugyvena viename žmoguje. Kažką jis perdeda, tarkime, narkotikų pavojų vaikui, kažką – ignoruoja. Tarkime, tai, kad dukrai laikas pirkti liemenuką ir higieninius paketus. Todėl, kad pačios mamos paauglystėje mėnesinės ir moteriškėjimas buvo opi tema. Galbūt, iki galo neišspręsta iki šiol. Reikia mamai imtis tvarkytis su savo neužbaigtu vystymusi. Tai patikrinta ir gera taktika – tvarkantis su savo problemomis tėvams vaiko problemos kartais stebuklingu būdu tirpsta.

Iš kur dar kyla neramus ir nepasitikintis požiūris į paauglį vaiką? Iš baisių istorijų spaudoje ir televizijoje. Išprievartavo, nuskendo, susidėjo, apsivogė. Apie kitus, neišprievartautus ir nesusidėjusius jaunus žmones mūsų spauda ir televizija nelabai kalba. Tačiau tai ne svarbiausias veiksnys. Svarbiau, kaip praėjo jūsų pačių paauglystė. Tai laikotarpis, priverčiantis tėvus grįžti atgal į savo pačių jaunas dieneles. Ir susitikti su tuo, kaip jie patys:

Žiūrėjo į seksą;

Gindavo savo garbę ir orumą;

Elgdavosi su savo tėvais;

Maištavo;

Bendraudavo su bendraamžiais.

“Gerieji” tėvai- dažniausiai slėpė velnią savyje ilgą laiką. Todėl juos taip baugina ir jaudina velnias, kartais parodantis savo dantukus jų atžaloje. O tai visai ir ne velnias. Tai – velnio kaukė. Netgi ne jo, o kipšiuko. Kad jūs nesumaišytumėte savo vaiko su angelu ir neatimtumėte iš jo gyvybės. Nes angelai gyvena tik danguje. O jei mes dar čia, žemėje – tad leiskime kartais pas mus apsigyventi ir mažiems kipšiukams. Nepamiršdami ir apie angelus. Tik didelis prašymas – aname gyvenime.

Olegas Lapinas