Jei viskas iš tiesų būtų taip paprasta, mes negalėtume nieko išmokti. Negalėtume nieko naujo suvokti. Pats suvokimo mechanizmas reiškia, kad mes sugebame pažiūrėti į situaciją nauju kampu. Jei mes iš tiesų matytume TIKTAI tai, ką norime matyti, pažiūrėti kitu kampu būtų neįmanoma, tiesa?

Šią idėją karštai pamilo įvairiausio plauko manipuliatoriai. Kaip atskirti žmogų, kuris paprasčiausiai nesutinka su jūsų nuomone nuo manipuliatoriaus?

Kada žmogus nesutinka su tavo nuomone, jis taip ir sako: „Aš nesutinku su tavim, aš kitaip matau situaciją“. Ir čia kalba eina apie savąjį pasaulio matymą ir subjektyvų suvokimą. Tada mes galime bendrauti kaip lygiaverčiai partneriai ar bent jau susipažinti su kitokiu požiūriu.

Kada sakoma „pažiūrėk į save“, „tu matai tai, ką nori matyti“, „tai tavo problema“, lygiavertis bendravimas neįmanomas. Nes vienas iš pašnekovų kalba kaip „tiesos nešėjas“, o kitas priimamas kaip „neadekvatus“.

Žmonėms, kurie susiduria su manipuliatoriais, reikėtų žinoti – jeigu tu kalbi apie kažką, ko kitas žmogus nemato, nenori matyti arba nesuteikia tam reikšmės, tai reiškia vien tai, kad jūsų požiūriai išsiskiria. Tai nereiškia, kad su tavim kažkas ne taip.

Terminas „gaslighting“ plačiai naudojamas psichologijoje. Jis atsirado pasirodžius holivudiniam filmui „Gaslight“ (1944 m.), kuriame pavaizduota minėta manipuliacija. Šis reiškinys santykius dažnai paverčia pragaro kančiomis.

Du pagrindiniai gaslighting’o principai:

1. Jūsų pašnekovas/partneris aiškiai duoda suprasti, kad jūsų požiūris/jausmai/išgyvenimai nėra adekvatūs.

2. Jis neigia, kad tai, ką jūs galvojate/matote/jaučiate yra svarbu.

Neretai manipuliatorius prieina iki kraštutinumų duodamas suprasti, kad jūs – ne visai psichiškai sveikas. Pasitaiko atvejų, kad vaikai mėgina papasakoti tėvams apie savo nuoskaudas, o tėvai pradeda abejoti vaiko psichine sveikata. „Mama, tu juk mane mušei!“ „Ne, to niekada nebuvo. Tu išsigalvoji“.

Vaikai pasijunta beviltiškai dėl to, kad tėvai visiškai neigia savo žiaurumą ar nedėmesingumą, jausmų ignoravimą. Ir vaikai pradeda niršti ar net kelti balsą. O tada manipuliatoriai įjungia antrąją dalį: „Klausyk, mane jau gąsdina tavo būsena. Tu nenormali. Nueik pas psichiatrą“.

Gaslighting’e egzistuoja dvi pagrindinės figūros – Adekvatusis (normalus) ir Nenormalusis (neadekvatus). Adekvatusis paprastai net nesiklauso Nenormaliojo – na ką gi protingo gali pasakyti „ta isterikė“?

Labai dažnai minėtą žaidimą žaidžia vyrai santykiuose su moterimis.
Jeigu vyras bijo stiprių emocijų, tai moteris, kuri jas išreiškia, iš karto nurašoma į Neadekvačiąsias. Kartą troleibuse teko girdėti jauno vaikino žodžius, kuriuos jis pakeltu balsu išrėkė mobiliuoju: „Štai jeigu tu nustotum psichuoti, tai ir problemos nebūtų. Kontroliuok save, ir viskas bus gerai“. Panašu, kad šio jaunuolio pasaulio vaizde egzistuoja tik „psichuojanti draugė“. O visos jos „psichozės“ priežastys susijusios vien tiktai su jos būsena ir jokiu būdu ne su tuo, kad jisai tos draugės nesiklauso ir ją ignoruoja.

„To niekada nebuvo“, „tu išsigalvoji“, „tu viską neteisingai supranti“ – tai dažniausi Adekvačiojo herojaus arsenalo žodžiai. Nes būtent jisai turi „teisingo supratimo“ monopoliją. Adekvatusis neretai visai nereaguoja į partnerės žodžius. Paklausiau, ką ji kalba – ir viskas. Atsikėliau nuo sofos ir nuėjau savais reikalais.

Galų gale moteris, kuriai buvo priklijuota Nenormaliosios etiketė, gali pradėti galvoti, kad su ja iš tiesų kažkas ne taip. Kad ji nuobodi, isteriška, per jautri, nepakankamai seksuali ir pan. Būna klienčių, kurios klausia tiesiai: „O tokia mano reakcija – tai normalu?“

Adekvatusis nebūtinai būna ignoruojantis – jis gali būti „suprantantis“, „atjaučiantis“. Kada žmona išreiškia jam savo nepasitenkinimą, jis gali atsakyti: „Aš suprantu tave. Tu taip kalbi, nes tau depresija. Nueik pas psichiatrą, pasigydyk. Aš apmokėsiu visas išlaidas“.

Štai keletas tipiškų gaslighting’o sumenkinimo ir ignoravimo variantų:

– „Tave tai jaudina – tu ir spręsk“. Jei man asmeniškai viskas gerai, aš nieko nekeisiu. Indėnų problemos šerifo nejaudina.
– “ Netinkamas laikas“. Kada jūs tik užvestumėte kalbą apie savo jausmus, visada tai pasirodo netinkamas laikas, netinkama vieta ir „ne dabar“.
– „Taip, aš supratau“. Tai atsakymas į emocingą atsivėrimą. „Aš supratau“ arba „Gerai“. Ir viskas. Jokių pasekmių.
– „Tikra moteris/vyras taip nesielgia“. Tai reiškia, jeigu tu būtum geresnis/ė – problemos iš viso nebūtų. Dirbk su savim!
– „Aš suprantu, kaip tau blogai“. Vietoj to, kad aptartų su jumis rūpimus klausimus, jis išreiškia neprašytą gailestį ir užuojautą. Kai kurie vyrai labai mėgsta bet kokį moterų nepasitenkinimą suversti PMS.
– „Tu matai vien tik tai, ką nori matyti“. Pokalbis nuo pradinės temos nukreipiamas į asmeninius trūkumus.
– „Tu nori sugriauti mūsų santykius?“ Užuomina į tai, kad bandymai kažką išsiaiškinti viską tik pablogins. Šalia to, kaltininkas jau iš karto žinomas. „Aš juk sakiau“.
– Švelnesnis variantas, kuris labai paplitęs: „Na, kažkiek tiesos tame, ką sakai, yra, bet tu tikrai perdedi, nes tu…“

Ką gi daryti tokiose situacijose, kai jus akivaizdžiai priskiria Nenormaliesiems?

Jeigu jūs santykiuose su kuo nors pradedate jaustis „neteisingi“, isteriški ar sudirgę (akinančiai spindinčių Adekvačiųjų fone) – jūs jau įsitraukėte į tą manipuliaciją, kurios esmė – iškelti save ir į jus suprojektuoti savo trūkumus.

Svarbu atsiminti, kad tarp to, kad jus ignoruoja ir to, kad su jūsų nuomone nesutinka ir sugeba tai argumentuoti – didelis skirtumas. Kitas žmogus turi pilną teisę su jumis nesutikti. Bet jūsų išgyvenimai ar požiūris į situaciją jo akimis nėra susiję su jūsų trūkumais. Galiausiai kiekvienam iš mūsų pasitaiko, kad ignoruojame kitą žmogų ar konkrečiu momentu nesame pasiruošę kažko aiškintis. Nesame idealūs nei mes, nei mūsų partneriai. Skirtumas tas, kad gaslighting’e tai tampa normalu. Tai kasdienybė. Tai nuolatinis fonas.

Tai, kad negalime „prisibelsti“ iki kito žmogaus, iš dalies gali būti mūsų atsakomybė – kaip mes tai darome. Juk dažnai būna ir taip, kad pasirenkame netinkamą bendravimo formą. Bet tai tikrai ne VIEN TIKTAI mūsų problema.

Gaslighting’as nebūtinai kyla iš blogų ketinimų. Jo pagrindas – milžiniška glūdinti pasąmonėje gėda. Pasekmė – atsisakymas priimti savo netobulumą. Ir nesugebėjimas priimti savo atsakomybės dalies dėl kilusios problemos.

Ką daryti?

Atsakymas paprastas – nutraukti santykius, kuriuose nėra vietos jūsų jausmams ir mintims. Susigrąžinti savo vertės jausmą, kuris nukentėjo ilgą laiką trunkančioje situacijoje „problema tavyje“. Nėra jokios prasmės žaisti pagal Adekvačiojo taisykles. Nes jis pripažins jus Adekvačiu tik vieninteliu atveju – jei jūs visiškai kapituliuosite ir atsisakysite jausti bet kuriuos jausmus ir išgyvenimus, kurie yra nepatogūs Normaliajam.

Ir dar – mes iš tiesų matome tai, ką norime matyti. Bet pirmiausia, tas faktas nereiškia, kad mes matome TIKTAI tai. Ir antra… Jeigu mes kažko nematome – visai nereiškia, kad to ir nėra.

Vertė Dalia Lapinienė, autorius Ilja Latypovas.