Man visada buvo artima „gyvenimo, koks jis yra“ idėja. Ne kažkokio įsivaizduojamo teisingo gyvenimo, o to, kuris vyksta su mumis kiekvieną sekundę.
Kiekvienas iš mūsų puikiai žinome, kaip reikia gyventi. Reikia anksti gultis ir anksti keltis, sveikai maitintis, pakankamai ilsėtis, užsiimti mėgstama veikla, nepykti ant kvailių ir neįsižeidinėti, protingai dirbti su emocijomis, ieškoti ir prašyti pagalbos, nesiteisinti, teisingai nustatyti savo ribas…
Prisipažįstu, galėčiau parašyti toną patarimų, kaip teisingai būti. Gyvenime, su vaikais, karjeroje, emigracijoje, draugystėje, asmeniniuose santykiuose, santuokoje, skyrybose, konfliktuose, ribų nustatyme, sielvarto išgyvenime, versle ir daugybėje kitų sričių. Dar daugiau, aš žinau, koks svarbus yra pažeidžiamumas. Galiu parašyti apie tai, kaip tai būna skaudu, sudėtinga ir ne visada išeina. Ir žinau, kad sekanti „teisumo“ stadija – pažeidžiamumas. Tai panašu į žaidimo lygius.
Pirmasis lygis, nesąmoningas. „O aš rėkiu ant vaikų, ir kas čia tokio!“
Antrasis lygis, neofitas su baltu apsiaustu. „Rėkti ant vaikų siaubinga – visos jos siaubingos motinos!“.
Trečiasis lygis. Aš jau nebe su baltu apsiaustu, aš gyva ir pažeidžiama, visi pastebėjote? „Visi tėvai kartais rėkia ant vaikų, man taip pat pasitaiko. Aš suvokiu, kad tai neteisinga, bet atleidžiu sau“.
O tada.
Kodėl JIE neieško psichologų pagalbos? Kodėl leidžia sau ištižti? Aš jau nebe su baltu apsiaustu, aš juos suprantu. Ir aš noriu jiems gero. Tiesiog jiems reikia profesionalios pagalbos. Jie privalo norėti pasikeisti.
Teoriškai viskas teisinga. Neįmanoma padėti tam, kuris nenori keistis ir nemato tame jokių problemų. Ar reikia jį kaltinti ir teisti, kad jis pajustų, kad yra neteisus ir niekingas su savo idiotiškais nekontroliuojamais jausmais? Galbūt tai išjudins jį? Ar reikėtų jį palaikyti, suprasti ir užjausti? Apgaubti jį šiluma ir supratimu, ir tada jis sukaups jėgų keistis?
Dievai žino.
Galbūt šiandien aš neturiu supratimo ir šilumos. Galbūt jie negali nerėkti, neįsižeisti, nepykti. Galbūt jie neturi nei jėgų, nei įgūdžių, nei resursų paprašyti pagalbos, ištverti tai, atsistatyti. Galbūt negali palikti smurtautojo, susiimti į rankas, pajusti ribų, tapti geresni. Galbūt nenori. Galbūt negali panorėti. Galbūt aš negaliu nueiti miegoti laiku, atsisakyti nuo šokolado plytelės, nustoti smerkti aplinkinius. Galbūt negaliu. Galbūt nenoriu.
Egzistuoja tiktai čia ir dabar. Kiekvienas iš mūsų esame tiktai čia ir dabar, kur mes tokie, kokie esame. Nei išmintingi straipsniai, kaip turėtų būti, nei užkerėjimai: „O tegu jie…“ to nepakeis. Štai ji, sansara, visame savo gražume.
Kartais savo gyvenimą aš matau nušviestą rožine spalva, visoje didybėje, ir tai suteikia man jėgų. Kartais mano gyvenimas pasirodo gėdingoje, kvailoje, liguistoje šviesoje, ir aš pradedu taikyti sau visokius teisingus principus. Kartais man norisi pasikarti. Kartais – sulenkti Visatą per pusę. O kartais gyvenimas – tiesiog serialas.
Kartais žiūrėdama į žmones aš sugebu matyti tiktai kvailas paviršutiniškas kartonines figūrėles, kurios gyvena savo nesąmoningame nereikšmingame pasaulėlyje. Ir man norisi juos teisti. Kartais aš matau sužeistus, nežinančius, sutrikusius, neužaugusius vaikus. Ir man norisi juos apkabinti, suprasti ir užjausti.
O kartais aš matau gyvus žmones, štai tokius kaip kiekvienas iš mūsų. Visi jie kažkur keliauja, kiekvienas eina savo keliu. Tuo pat metu jie jaučia tiek savosios prasmės unikalumą, tiek ir savosios egzistencijos menkumą. Ir kiekvieną dieną jie kaunasi už kažką reikšmingo sau. Triskart nuvertinti, dukart sužaloti aplinkinų grubumo, triskart praradę prasmę ir triskart ją vėl atradę.
Kiekvienas iš mūsų dabar pragyvensime sekančias dešimt minučių, padarysime žingsnį į kažkurią pusę, ieškosime pritarimo akyse, kurios mums svarbios. Gyvenimas kiekvienam iš mūsų kartais būna toks nepaprastas, skaudus ir vienišas dalykas.
Ir visi tie „O tegu jie…“ – JIE lygiai tokie patys, kiekvienas sau, ne visada teisingai pasielgiantys, gyvi…
Vertė Dalia Lapinienė, autorė Olga Nečajeva.