Kodėl žmogus ieško pateisinamų priežasčių, kad kažko nedarytų? Na, pavyzdžiui, nutaria neiti laikyti šiandien egzamino, nes serga vaikas (o iš tiesų labai baisu, pusė knygos neperskaityta). Arba nenustoja verkti 15 metų dėl viršsvorio, bet neina sportuoti, nes gi tikrai nėra laiko (matot,sako jis, kada grįžtu namo, vaikai vieni!). Atidėlioja svarbius susitikimus, nes šiandien nieko nespėja (o iš tikrųjų nėra nuotaikos). Ar čia auklėjimo klaidos? Ar gali toks žmogus pasikeisti? Gal jam trūksta valios?

Yra toks puikus angliškas posakis: „sorry, maybe later“. Kas reiškia, „atleiskite, gal kitą kartą“. Reiškia jis štai ką: bandau tau mandagiai pranešti – jokiu gyvu nenoriu, atsikabink. Juk atsisakyti kažko, kas tau nepatinka tiesiai yra nemandagu. Yra toks ir vidinis mandagumas – prieš pat save. Pažiūrėjus iš arčiau pasirodo, kad tai daugiau, nei mandagumas. Tai – advokatas. Kai mes patys sau nedrįstame prisipažinti: nenoriu. Ir imame teisintis. O kad imame teisintis prieš kitus, tai ir kalbėti nėra ko. Teisinamės ant kiekvieno žingsnio ir dar patys tuo pasiteisinimu patikime.

Alkoholikas: aš negeriu daugiau už kitus, o dabar išgėriau, nes buvo proga – kaimynui krikštynos. Vagis: aš vagiu iš valstybės todėl, kad valstybė apvagia savo piliečius dar labiau. Susimušę berniukai: o jis pirmas man trenkė! O užtat tu pirmas ėmei mane erzinti! Neinantis sportuoti žmogus: aš neturiu pinigų sportbačiams. Ir t.t.

Dabar įsivaizduokime, kas būtų, jei mes neturėtumėme šios savybės ir kalbėtumėme tiesą ir tik tai tiesą. Na, kaip toje komedijoje su Džimu Keriu, kai žmogus prarado savybę meluoti. Alkoholikas pasakytų: aš išgėriau todėl, kad negaliu susilaikyti. Alkoholis stipresnis už mane. Vagis: aš vagiu, nes nemoku ir nenoriu užsidirbti kitaip. Tada tapčiau „lochu“ ir manęs negerbtų mane palaikantys sėbrai. Berniukai: mane tiesiog traukia paerzinti ar įspirti kitam vaikui, nes tada būna malonu ir jautiesi stipresnis už jį. Neinantis sportuoti: iš tikrųjų lipti iš šiltos lovos ir eiti iš ryto bėgioti į šaltą lauką yra labai nemalonu, o gulėti lovoje malonu.

Kas tuomet pasidarytų? Įsijungtų kažkokie nemalonūs jausmai. Šie jausmai – gėda ar pažeminimas, menkumas ar banalumas – ir yra baisiausi. Nes nuo jų mes neturėtumėme nei vidinio, nei, ko gero, išorinio advokato. To, kuris mus pateisintų. Taip būna, jei mes nuogų faktų ar atvirumo valandėlės dėka suvokiame tikrus savo motyvus. Ir tada atsitinka tai, ko taip siekė mūsų tėveliai: mes pasirodome visame nuogume. Mes „prisipažįstame“. Juk iš kitų žmonių mes lygiai to paties tikimės, ar ne? Juk tai ne kas kitas, o mes šaukiame ant savo artimųjų ir draugų: daryk ką nori, tik prašau man nemeluoti! Ir priduriame: aš viską galiu suprasti, bet mane siutina, kai tu meluoji. Mane erzina, kad tu nepasakai tiesiai: geriu, nes negaliu sustoti. Vagiu, nes kitaip nenoriu. Mušuosi, nes mane tai užveda ir įtvirtina. Nesportuoju, nes mėgstu šiltą lovą. Štai taip tiesiai pasakyk ir mes nusiraminsime. Mes būname labai naivūs, kai tai sakome. Mes pamirštame, kiek kainuoja va taip imti ir pasakyti.

Bet kodėl taip yra? Kodėl mes negalime būti tokie, kokie esame, su savo silpnybėmis ir trūkumais?

Todėl, kad dauguma mūsų gyvena ne absoliučios meilės pasaulyje. Ir tiek, kiek ji neabsoliuti, tiek mes žinome: mes turime atrodyti gerai. Mes, aišku, turime ir iš tikrųjų būti geri, tačiau neišeina. Todėl reikia slėpti tą dalį, kur neišeina. Slėpti savo potraukius, slaptas aistras ir polinkius. Ir jei poelgiai vis dėlto išduoda tuos polinkius, reikia advokato. Tai yra to, kuris nepaisant mūsų polinkių, išrūpins mums šiokią tokią pagarbą ir, galbūt, meilę. Ir atleis mus nuo bausmės už šiuos polinkius arba ją sušvelnins.

Atleidimas nuo bausmės – tai jau aukšta klasė. Juo gali tapti… darbai, ligos ir problemos.

• „Aš tada negalėjau tau padėti, nes buvau susilaužęs koją“;
• „Mes tada neatėjome pas jus, nes sirgo vaikas“;
• „Nenoriu mylėtis, nes man skauda galvą“;
• „Atsidaviau jam, nes buvau visiškai girta ir nieko neatsimenu“;
• „Negaliu daugiau kalbėtis, nes manęs čia žmonės laukia“;
• „Žinok, neturiu kaip nė atsipūsti, todėl susiskambinkime vėliau“.

Jūs nepatikėsite, bet advokatu mums gali tapti netgi parinkta profesija, impotencija, frigidiškumas ir trumparegystė. Viskas, ko pagalba mes galime ko nors nedaryti, kur nors neiti, daryti kažką uždrausta ir nesijausti blogai. Ir tai nėra baisu. Tai normalu ir dalis to psichoanalizėje net vadinasi „sublimacija“. Kaip sveikos gyvensenos sąlyga.

• Jei aš sportininkas–tai galiu reikšti agresiją priešininkui ir nebūti už tai baudžiamas.
• Jei aš karys–galiu net žudyti ir būti laikomas Tėvynės didvyriu.
• Jei aš stomatologas–galiu gąsdinti ir sukelti skausmą, o man dar mokės.
• Jei aš fotomenininkas, galiu žiūrėti į nuogas gražias moteris be jokių sankcijų.
• Jei aš esu aktorė, galiu demonstruoti save be baimės būti pavadintai „veidmaine“…
• Ir t.t.

Mes visi kažkiek su silpnybėmis, mums visiems reikia kažkokio kompromiso tarp polinkių ir visuomenės keliamų reikalavimų. Prie mūsų visų pasidarbavo protėviai advokatai ir sukūrė mums nišas. Profesijas, kurių rėmuose mes galime gyvuoti ir netgi produktyviai kurti. O socialinės tarnybos sukūrė nišų ne tik žmonėms, kurie negali, bet ir kurie nenori dirbti. Jūs patys žinote, kad ne visi tokie, bet ir tokių ten yra. O kokią nišą sukūrė kai kam mūsų Seimas, mes per daug dažnai sužinome iš spaudos. Tačiau prisipažinkime, kad visa tai būdinga ne atskiriems blogiukams, o visiems, ir daroma todėl, kad mūsų pasaulyje meilė nėra besąlygiška. Ir mes turime savyje dalykų, kurie – iš tiesų ar ne – netoleruojami.

Todėl konkretus žmogus, toks kaip kiekvienas iš mūsų, kuris, tarkime, nori išgerti, pasukčiauti, ką nors pavogti, kuris susijaudina nuo muštynių ir mėgsta pasilepinti lovoje – toks, koks jis yra, be grimo, jaustųsi bjaurokas, kreivokas, negražus, gyvuliškas, egoistiškas ir dar koks nors negeras padaras. Jam būtinai reikia pateisinimo! Kosmetikos! Kaukės! Arba bent silpnesnio žmogaus, kaltesnio ir bjauresnio už jį. Kai kas – tarkime tas, ką mes vadiname „degru“ arba „chuliganu“ ar „psichopatu“ – ir yra tie, blogesni, nes jie nesivargina teisinti savęs ir elgiasi atvirai blogai… Tada mes pasipiktiname, bet ir viduje apsidžiaugiame: štai kur blogesni už mane! O jautresni iš mūsų vos girdimai pagalvoja: jis drįsta daryti ir sakyti viešai tai, ko aš nedrįstu. Bet užtat jis ir lieka „degru“, „chuliganu“ ar „psichopatu“. O aš lieku geruolių pusėje.

O kas rūpinasi šiais negerais? Sako, jais labai rūpinasi Jėzus Kristus. Kažkodėl pasiklydusios avelės jam labiau rūpi. Gal dėl to, kad jie tokie nuoširdžiai blogi, gal dar dėl ko nors. Jūs gi pastebėjote, kad įžūlūs blogiukai gyvenime įtartinai ilgai mėgaujasi Dangaus globa ir ant jų vis pilasi visokios gerybės? Taip. Pagalvokite, kodėl.

Kaip nebeteisinti savęs ir imtis veiklos? Pradėti reikia nuo nuoširdumo. Peržengiant baimę būti atstumtam. Baisu… Ką jūs čia mums patariate? Kalėdinę atgailą? Išpažintį pas psichoterapeutus? Na iki to dar toli. O kol kas pagalvokime apie besąlygišką meilę. Kurios šviesoje visos mūsų ydos, silpnybės ir bjaurūs įpročiai tiesiog tampa mūsų, mylimų ir natūralių vaikų juokingais bruožais. Tik priartėja prie mūsų kažkoks didelis veidas, ir pasako: „na, o kas gi čia toks mažas guli?“. O akyse tiek meilės, o balse tiek švelnumo…

Olegas Lapinas