Emocijų skirstymas į pozityvias ir negatyvias – tai patogūs spąstai, kuriais siekiama uždrausti socialiai pavojingas emocijas. O kaipgi valstybė, jei kiekvienas pradės savo interesus ginti?

Štai todėl mums ir uždrausta pykti. Ir mes tai transliuojame vieni kitiems perduodami stereotipus ir sklandydami su neva dvasingais tobulėjimo vėjais.

Draudimas pykti atima valią.

Droviai ir atsargiai psichologai, dažniausiai asmeniniame kontekste, kalba apie tai, kad štai, reikia jausti ir išreikšti savo jausmus, antraip galime įsitraukti į ko-priklausomus santykius ar sulaukti visokių kitokių nepageidautinų pasekmių. Bet tai nėra labai populiarios idėjos.

„Atleisk jam, būk aukščiau už tai“. Čia rimtai? O mūsų kas nors prašė atleidimo? Kodėl mes dedamės šventaisiais, tarsi Viešpats dovanodami aplinkiniams atleidimą? Argi tai ne puikybė – manyti, kad mes aukščiau visų mirtingųjų ir turime teisę dovanoti atleidimą tokiam pat žmogui kaip mes patys, net jei jis mūsų to neprašo. Ar savąjį pyktį mes jau išgyvenome, kad iškart puolame atleisti?

Priminsiu. Atleidimas tai penktasis (!) praradimų ir išsiskyrimų išgyvenimo etapas. Paskutinysis!! O ne pirmasis. Pirmiausiai eina neigimas, po to pyktis, kaltinimai ir agresija, po to derybos ir depresija ir tiktai pabaigoje, išgyvenus visa tai – priėmimas ir atleidimas. Taip veikia psichika! Šitaip ji tvarkosi su praradimais.

O mes gi sužinome, kad mus išdavė – ir iš karto pirmyn į atleidimą. Visas emocijas, kurias reikėjo išgyventi, mes išstūmėme. O čia, kur buvus, kur nebuvus ir depresija. Ir gyventi nesinori. Arba panikos atakos. Atrodytų, lygioje vietoje. Ne, ne lygioje. Depresija niekada nebūna lygioje vietoje. Mes sumokame tokią kainą už tai, kad uždraudėme sau pykti, užkimšome kunkuliuojantį savo emocijų virduliuką.

O tai, kad pykčio protrūkis mums neatneša jokio džiaugsmo, visiškai normalu. Kaltė pas mus įmontuota labai giliai. Štai ji ir gadina visą malonumą. Iš kur pas mus ta kaltė? Galbūt verta apie tai pagalvoti?

Lilija Archemik

Vertė Dalia Lapinienė