Būna minčių, kurias galima kalbėti tiktai pakuždom, tiktai į ausį ir tiktai kažkam vienam, tiktai konkrečią sekundę. Jų negalima perduoti visiems, tiražuoti, išpilstyti į butelius su užklijuotomis etiketėmis visuomeniniam naudojimui.
Būna jausmų, kurie išnyksta ir ištirpsta iš karto, vos tik praleidžiame momentą. Kaip dulkelės ant drugelio sparnų, kaip kiniškas popierinis žibintas nusileidęs ežero viduryje, kaip ledo gabaliukas stiklinėje šilto vandens. Op, ir nėra.
Būna žodžiai, o būna tylėjimas. Prasmė, tyla ir būsena, kurios neįmanoma užfiksuoti. Nebent žiūrėtume per metaforos šydą.
Bet tai išnyksta, vos mes tai pamatome, pasakome ar apčiuopiame. Stebintysis viską keičia, o kartais ir viską gadina.
Būna dalykų, kurių neįmanoma daryti visą laiką, net jei tai nuostabu. Kaip bučinys arba vasarinio skersvėjo dvelktelėjimas koridoriuje. Kaip kvėpavimas į raktikaulius, kažkas mylimo, tavo ir tuo pat metu ne tavo.
Būna, kad gyvenimas taip sujaudina, kad reikia sukaupti visas jėgas ir visą subtilumą, kad atsakytume. O po to op, ir nebelieka jėgų. Ką tik buvo ir nebeliko, tarsi tave būtų išvertę į išvirkščią pusę.
Kada ką nors galime lengvai pasiekti, tai praranda prasmę. Kaip plombyras vaikystėje, kaip reta gėlelė kalno viršūnėje, kaip paslaptingas sodas. Jų turi būti nedaug.
Būna subtilių pojūčių, kaip rytinis voratinklis ant palapinės, kaip šiaurės pašvaistė, kaip siela.
Būna dalykų, kurie reikalauja rūpestingumo. Tokio, koks tik įmanomas. Rūpestingumo, bet ne silpnumo.
Būna dalykų, kurių neįmanoma sulaikyti ir taip lengva nubaidyti. Ir tuo pačiu visada egzistuojančių šalia, kaimyniniame išmatavime. Visada tavyje ir ne visada pasiekiamų.
Būna dalykų, kuriems tu neturi receptorių, neturi žodžių, neturi pavadinimo ir neturi šablono. Būna tai, ko nebūna. Turbūt tai ir yra gyvenimas.
Aglaja Datešidzė
Vertė Dalia Lapinienė
